Dėmesio: lietuviškas tekstas – tai vertimas iš rusų ir anglų kalbos. Lietuviškas tekstas yra nepilnas. Pilną tekstą skaitykite rusiškai arba angliškai.

Santrauka mokslininkams

Smegenyse vykstančius procesus Neuroklasterinis Smegenų Modelis analizuoja iš informatikos požiūrio taško.
Smegenys – tai masiškai paralelinė skaičiavimo mašina, o tai reiškia, kad skirtingos smegenų sritys informaciją apdoroja nepriklausomai viena nuo kitos.
Neuroklasterinis Smegenų Modelis parodo, kaip masiškai paralelinis ir nepriklausomas duomenų apdorojimas paaiškina anksčiau nepaaiškinamus reiškinius, tokius kaip lunatizmas, disociacinis asmenybės sutrikimas (daugialypės asmenybės sutrikimas), hipnozė ir t.t. ir atskleidžia šių reiškinių veikimo mechanizmą.


Santrauka, kuri yra skirta ne mokslininkams

Neuroklasterinis Smegenų Modelis – smegenų modelis, paremtas neurobiologija, kuris demistifikuoja, atskleidžia ir paaiškina visus okultinius ir religinius reiškinius.
Milijonai žmonių yra patyrę įvairius religinius ir okultinius reiškinius, tačiau skeptikai mokslininkai išvis neigia tokių reiškinių egzistavimą. Šių reiškinių egzistavimo neigimas nėra problemos išsprendimas, kadangi toks neigimas nepateikia jokio paaiškinimo kodėl gi tiek daug žmonių yra patyrę įvairius religinius ir okultinius reiškinius. Vietoj neigimo yra reikalingas šių reiškinių mokslinis paaiškinimas ir mokslinis šių reiškinių priežastinių mechanizmų atskleidimas.
Neuroklasterinis Smegenų Modelis moksliškai paaiškina kokie yra religinių ir okultinių reiškinių priežastiniai mechanizmai. Neuroklasteriniui Smegenų Modeliui pavyko atskleisti religinių ir okultinių reiškinių priežastinius mechanizmus, kai tuo tarpu kitiems moksliniams modeliams to pasiekti nepavyko.
Pirmą kartą žmonijos istorijoje yra atskleistos ir moksliškai paaiškintos visos religinės patirtys (bendravimai su Dievais, angelais, demonais ir t.t.) ir dvasiniai reiškiniai (spiritizmas, psichografija, telepatija ir t.t.).


Neuroklasterinio Smegenų Modelio trumpas aprašymas

Kai žmogus pirmą kartą pamato naują objektą, tai tam tikras baigtinis neuronų skaičius (neuronų klasteris) išsaugo informaciją apie tą objektą (kaip tas objektas atrodo, kaip juda, kaip elgiasi ir t.t.).
Informacija apie tą objektą yra išsaugoma ne visose smegenyse, tačiau tiktais tam tikrame baigtiniame smegenų „gabaliuke“ – tą įrodo eksperimentiniai duomenys apie smegenų pažeidimus – pažeidus lokaliai tam tikras smegenų zonas, dingsta informacija tiktais apie tam tikras objektų kategorijas/grupes, bet ne apie visus objektus.
Kai objekto modelis yra įrašytas į „smegenų gabaliuką“ (neuroklasterį), tai tas neuroklasteris yra ne tiktais pasyvus duomenų failas (angl. data file), tačiau sudarius atitinkamas sąlygas (paaiškinimai žemiau) jis gali pradėti veikti kaip programinis vykdomasis failas (angl. executable file), kuris gali simuliuot saugomo objekto elgseną pagrindinei asmenybei – ir tai yra mechanizmas atskleidžiantis kaip religiniai adeptai bendrauja su dvasiomis/angelais/Dievais/t.t., bei atskleidžiantis kaip vyksta kiti religiniai ir okultiniai reiškiniai.
Kai ryšiai tarp neuronų klasterių yra slopinami, viena vieninga asmenybė disociacijuoja (suskyla) į keletą atskirų asmenybių, kurios gali veikti autonomiškai – tas nutinka sapno metu, esant ilgalaikei sensorinei deprivacijai, esant ilgalaikei miego deprivacijai, ilgalaikio badavimo metu, sutrukdžius biocheminių medžiagų pusiausvyrą smegenyse, naudojant specialias technikas ir t.t.

Norint suprasti Neuroklasterinį Smegenų Modelį, reikia turėti žinias iš keletos mokslo sričių.
Prerekvizitai (reikalingosios žinios), kurie yra reikalingi norint suprasti Neuroklasterinį Smegenų Modelį: analoginiai kompiuteriai, neelektroniniai kompiuteriai, masiškai lygiagretusis skaičiavimas, neuromokslas ir t.t.


Neuroklasterinio Smegenų Modelio prototipai

Skirtingi tyrėjai, dirbantys visiškai skirtingose srityse, padarė panašias išvadas ir sukūrė panašius Neuroklasterinio Smegenų Modelio prototipus.
Pavyzdžiui, Marvinas Minskis padarė šias išvadas bandydamas sukurti intelektualius robotus, Rodžeris Speris – kai eksperimentavo perskeltų-smegenų pacientais, Pjeras Žanė – kai eksperimentavo su hipnoze, Juozapas-Pjeras Diuranas – kai žemesniuosius gyvūnus pjaustė į gabalus, ir t.t.
Žemiau pateiktoje lentelėje pateiktas sutrumpintas pavyzdys tyrinėtojų, kurie sukūrė neužbaigtus grubius Neuroklasterinio Smegenų Modelio prototipus.
Pilnas išsamus tyrinėtojų sąrašas pateiktas puslapyje „Neuroklasterinio Smegenų Modelio istorija“.

Aukščiau pateiktas sąrašas rodo, kad žmonijos geriausi protai dirbo siekdami sukurti Neuroklasterinį Smegenų Modelį.
Jei norite sužinoti daugiau kurlink dirbo ir ką norėjo sukurti šie žmonijos geriausi protai, tuomet skaitykite Neuroklasterinio Smegenų Modelio pilną aprašymą.


Pilnas aprašymas (paskutinis atnaujinimas: 2022 m. rugpjūčio 30 d.)

Žmogaus smegenyse yra milijardai neuronų, tačiau žmogus save suvokia kaip vieną(1) asmenybę, žmogus save suvokia kaip turintis vieną(1) sąmonę, o tie žmonės, kurie tiki sielos egzistavimu, save suvokia kaip turintys vieną(1) sielą. Nepaisant to, kad žmogaus smegenis sudaro daugybė neuronų, didžioji dauguma žmonių yra tvirtai įsitikinę, kad šiuose milijarduose neuronų yra tiktais viena asmenybė, viena sąmonė, viena siela. Šis „viename fiziniame kūne yra tiktais viena sąmonė“ modelis yra pakankamas tam, kad paaiškinti didžiąją daugumą reiškinių, vykstančių įprastiniame kasdieniame gyvenime, ir dėl šios priežasties šis modelis buvo de facto priimtas visose bendruomenėse ir kultūrose, nei kiek neabejojant šio modelio teisingumu. Viduramžių mokslininkai gilinosi į klausimą „kiek angelų gali sutilpti ant adatos smaigalio?“ (arba “kiek angelų gali šokti ant adatos smaigalio?“), tačiau niekas niekada nesusimąstė apie klausimą „kiek sielų gali sutilpti viename žmogaus kūne?“, nes pagal nutylėjimą buvo laikoma, kad viename žmogaus kūne yra tiktais viena siela.

Suformuluosime paprastą klausimą: ar šis „viename kūne yra tiktais viena sąmonė“ modelis ar gali paaiškinti visus žmogaus patiriamus reiškinius?
Atsakymas yra štai toks: modelis, kuris teigia, kad „viename fiziniame kūne yra tiktais viena sąmonė“, iš tikrųjų negali paaiškint daugybės reiškinių, vykstančiu su žmogumi, ir tas bus parodyta šiame puslapyje žemiau.
Pradėkime nuo paprasto pavyzdžio.
Visos religijos teigia, kad siela yra nemirtinga ir nesunaikinama, ir kad siela negali būti padalyta į mažus gabaliukus. Kai kurios religijos (pavyzdžiui, hinduizmas) teigia, kad sielą turi ne tiktais žmonės, tačiau ir visos gyvos būtybės – visi gyvūnai, augalai, medžiai turi sielą. Kas gi yra šių teiginių apie sielos savybes šaltinis? Visos religijos teigia, kad jų raštai buvo dievų antgamtiškai įkvėpti.
Panagrinėkime šiuos teiginius.
Hinduizmas teigia, kad kiekvienas augalas turi sielą, kuri yra nesunaikinama ir kuri negali būti padalyta į mažesnes dalis (Bhagavad-Gita 2.23-24).

Tačiau paanalizuokime tokį paprastą dalyką kaip augalų dauginimas auginiais. Auginys – tai bet kuri vegetatyvinio organo atkirpta dalis. Dauginimas auginiais (t.y. auginių atkirpimas arba klonavimas) – tai augalų vegetatyvinio (nelytinio) dauginimo metodas, kai motininio augalo stiebo arba šaknies atkirptas gabaliukas yra talpinamas į atitinkamą terpę: į drėgną dirvožemio mišinį gėlėms skirtame vazone, kokoso pluoštą arba akmens vatą. Iš ataugos išauga naujos šaknys, stiebai, arba šaknys ir stiebai abu kartu, ir tokiu būdu auginys patampa nauju augalu, kuris yra nepriklausomas nuo motininio augalo.
Naudojant šį augalų dauginimo auginiais metodą, vieną augalą galime padalinti į daug dalių, ir kiekviena nauja dalis gali tapti atskiru savarankišku augalu. Kadangi kiekvienas augalas turi sielą, tai reiškia, kad pradinio augalo viena siela buvo padalinta į daug sielų panaudojus tokį primityvų būdą kaip dauginimas auginiais.
Šis labai paprastas pavyzdys rodo, kad (dievų antgamtiškai įkvėptuose šaltiniuose pateiktos) religinės žinios apie sielos savybes prieštarauja labai paprastiems ir gerai žinomiems eksperimentiniams faktams, tokiems, kaip kad pavyzdžiui, augalų dauginimui auginiais.

Dabar pereikime į gyvūnų karalystę. Argonauto patinas (priklauso aštuonkojų būriui, Argonautidae šeimai) turi specializuotą pailgą čiuptuvą, kuris yra vadinamas hektokotiliu (lot. hectocotylus), ir kuriame yra saugoma sperma. Kai argonauto patinas sutinka argonauto patelę, tai hektokotilis atsiskiria nuo aštuonkojo kūno ir savo paties jėgomis plaukia link patelės. Hektokotilis patalpina savo spermos turinį į patelės vidų, ir pakol vyksta spermos perdavimas, tai hektokotilis gali visą laiką išlikti aktyvus, netgi jei hektokotilio savininkas nuplaukia šalin užsiimt savo reikalais. Kitaip sakant, patinas atlieka lytinį aktą pats jame nedalyvaudamas. Pirmieji mokslininkai, kurie atrado hektokotilį apvaisinantį argonauto patelę, klaidingai nusprendė, kad hektokotilis yra kirminas-parazitas prilipęs argonauto patelės.
Iškelkime paprastą klausimą: ar hektokotilis turi atskirą sielą, ar ne? Šventi religiniai tekstai negali atsakyti į šį klausimą.

Tai buvo pavyzdžiai, apie augalus ir gyvūnus, o kaipgi yra su žmonėm? Juk yra daug žmonių, kurie tiki, kad tiktais žmonės turi sielą, o augalai ir gyvūnai neturi sielos.
Suformuluokime paprastą klausimą: kiek sielų turi Siamo dvyniai (t.y. suaugę dvyniai) – ar vieną sielą ar dvi? Religiniai vadai pasimeta gavę šį paprastą klausimą, nes faktas, kad viename fiziniame kūne gali būti daug sielų, prieštarauja jų religinėms dogmoms.

Tačiau suformuluokime paprastą klausimą: kiek sielų gali sutilpti į vieną (žmogaus) fizinį kūną? Iki pat XX amžiaus žmonija neturėtų įrankių ir technologijų, kurios leistų ištirti šį klausimą. Tačiau 1950-ųjų metų pabaigoje, kai neurochirurgai pradėjo eksperimentuoti su žmogaus smegenimis, situacija dramatiškai pasikeitė. Kai kurie žmonės serga epilepsija. Epilepsija – tai reiškinys, kurio metu nedidelis skaičius smegenų neuronų susižadina dėl neuroninių tinklų, turinčių teigiamą grįžtamąjį ryšį, ko pasėkoje yra sužadinami netoliese esantys neuronai ir šis neuronų hiperaktyvumas ir hipersinchronizacija išplinta plačiai per daug sričių smegenyse.
Yra daug epilepsijos gydymo būdų, tačiau visi šie metodai remiasi tuo pačiu veikimo principu – tam, kad eliminuot epilepsijos priepuolį, tai reikia blokuoti neuronų susižadinimą ir to susižadinimo išplitimą į dideles smegenų sritis. Tačiau yra tokių (epilepsija sergančių) žmonių, kuriems nei vienas gydymo metodas nepadeda ir jie vis vien turi nuolatinius dažnus ir stiprius epilepsijos priepuolius. 1950-ųjų metų pabaigoje tokių sunkių epilepsijos atvejų gydymui neurochirurgai nusprendė išbandyt vieną drastišką naują gydymo metodą. Naujasis gydymo būdas rėmėsi štai tokia hipoteze. Žmogaus smegenys susideda iš dviejų pusrutulių, o tuos pusrutulius tarpusavyje jungia jungtis, kuri vadinasi corpus callosum. Epilepsijos priepuolio metu prasidėjęs sinchroninis neuronų aktyvumas iš pradžių atsiranda viename pusrutulyje, ir tada per corpus callosum jungtį pasiekia kitą pusrutulį, ir tokiu būdu išplinta į visas smegenis. Nupjovus corpus callosum jungtį, viename smegenų pusrutulyje atsiradęs neuronų aktyvumas nebegalėtų išplisti į kitą pusrutulį, ir tai užkirstų kelią epilepsijos priepuoliui. Norint patikrinti šią hipotezę buvo pasirinkta keletas pacientų su pačiom sunkiausiom epilepsijos formom ir šiems pacientams buvo perpjauta corpus callosum jungtis.
Pacientas, kuriam yra nupjauta corpus callosum jungtis, yra vadinamas „pacientu su perskeltom-smegenim“ (angl. split-brain patient). Neurochirurgų hipotezė pasitvirtino – corpus callosum jungties nupjovimas panaikino arba stipriai sumažino epilepsijos priepuolius pacientams su perskeltom-smegenim. Tačiau, kai su tokiais pacientais su perskeltom-smegenim buvo atliekami eksperimentai, tai buvo atrastas labai įdomus šalutinis efektas dėl nupjautosios corpus callosum jungties. Kairysis pusrutulis kontroliuoja dešinę kūno pusę, o dešinysis pusrutulis kontroliuoja kairę kūno pusę. Kai corpus callosum jungtis, jungianti du pusrutulius, yra nupjauta, tai abudu pusrutuliai pradeda veikti autonomiškai ir nepriklausomai vienas nuo kito. Kaip kad pavyzdžiui, kai šalimais paciento su perskeltom-smegenim sėdi jo žmona, tai tokio paciento kairioji ranka apkabina ir glosto savo žmoną, o tuo pačiu metu, paciento dešinė ranka piktai muša žmoną – paciento skirtingi pusrutuliai skirtingai, ir nepriklausomai vienas nuo kito, nusprendė kaip reikia elgtis su žmona. Kitaip tariant, corpus callosum jungties nupjovimas sukūrė dvi autonomines asmenybes, kurios mąsto skirtingai, ir kurios priima skirtingus sprendimus dėl to paties dalyko, ir šie sprendimai gali būti diametraliai priešingi. Eksperimentai su pacientais su perskeltom-smegenim pademonstravo, kad corpus callosum jungties nupjovimas sukuria dvi autonomines asmenybes, dvi autonomines sąmones, o tikintiems sielos egzistavimu – dvi autonomines sielas. Šie eksperimentai parodė, kad vieno žmogaus sąmonė gali būti suskaidyta į dvi sąmones paprasčiausiai nupjovus corpus callosum jungtį.

Kai (sveikų) smegenų du pusrutuliai yra sujungti corpus callosum jungtimi, tai žmogus su tokiais smegenimis negali atlikti dviejų skirtingų nepriklausomų užduočių su dviem rankom vienu metu, nes vienas pusrutulis per corpus callosum jungtį siunčia komandas į kitą pusrutulį, ir tokiu būdu trukdo kitam pusrutuliui. Kaip kad pavyzdžiui, jei žmogus paims į kiekvieną ranką po pieštuką, ir bandys piešti du nesusijusius paveikslus vienu metu (kaip kad pavyzdžiui, su viena ranka apskritimą, o su kita ranka kvadratą), tai jis negalės tokios užduoties įvykdyti. Galite pabandyti tai padaryti patys, ir patys pamatysite, ar Jums gaunasi atlikti tokią užduotį. Tačiau po operacijos, kurioje yra perpjaunama du pusrutulius jungianti corpus callosum jungtis, žmogus gali be problemų atlikti panašias nepriklausomas užduotis abiem rankomis vienu metu – kaip kad pavyzdžiui, pacientas su perskeltom-smegenim gali lengvai su viena ranka nupiešti apskritimą, tuo pat metu piešdamas kvadratą su kita ranka.

Žemiau yra nuoroda į dokumentinį filmuką apie eksperimentus, atliktus su pacientais su perskeltom-smegenim.

Daugiau filmukų apie eksperimentus su pacientais su perskeltom-smegenim yra pateikta šioje nuorodoje.
Šioje nuorodoje pateikta keletas mokslinių straipsnių apie eksperimentus su pacientais su perskeltom-smegenim.

1981 metais Rodžeris Volkotas Speris (angl. Roger Wolcott Sperry) gavo Nobelio premiją fiziologijos ir medicinos srityje už savo tiriamąją darbą perskeltų-smegenų srityje. Jo eksperimentai su perskeltom-smegenim parodė, kad žmogaus dešiniajame smegenų pusrutulyje gali būti nepriklausomos mintys, kontroliuojančios jo elgesį, tačiau šios nepriklausomos mintys išlieka už žmogaus suvokimo ribų.

Maiklas Gazaniga (angl. Michael S. Gazzaniga), kuris bendradarbiavo su Rodžeriu Volkotu Speriu (angl. Roger Wolcott Sperry) atliekant pirmuosius perskeltų-smegenų eksperimentus, pratęsė toliau šiuos eksperimentus. Maiklas Gazaniga padarė išvadą, kad žmogaus smegenyse iš tikrųjų yra ne du, tačiau šimtai nepriklausomų, specializuotų mąstymo modulių, ir visi jie konkuruoja tarpusavyje dėl žmogaus elgesio kontrolės. Maiklas Gazaniga teigia, kad vienas iš šių mąstymo modulių bando paaiškinti visą mūsų elgesį, nepaisant to, kad galimybę kontroliuoti elgesį jis gauna tiktais retkarčiais. M. Gazaniga šį modulį užvadino „interpretatoriaus moduliu“. Tomas R. Bleiksly (angl. Thomas R. Blakeslee) padarė išvadą, kad „interpretatoriaus modulis“ iš esmės yra tai, ką žmonės paprastai vadina sąvoka „aš“. „Interpretatoriaus modulį“ jis pervadino į „aš-modulį“. Tomas R. Bleiksly teigia, kad daugelį žmogaus poelgių kontroliuoja kiti smegenų moduliai, prie kurių „aš-modulis“ neturi prieigos.
Fizikas Michio Kaku savo knygoje „Proto ateitis: mokslo pastangos suprasti protą, jį patobulinti, ir išplėsti pažinimo ribas“ rašė, kad „vienas iš dirbtinio intelekto kūrėjų, MIT profesorius Marvin Minsky man pasakė, kad protas yra labiau panašus į „protų bendruomenę“, susidedančią iš įvairių sub-modulių, konkuruojančių tarpusavyje.“
Neuroklasteriniame Smegenų Modelyje vietoj M. Gazzanigos „interpretatoriaus modulio“ ir R. Blakeslee „aš-modulio“ naudosime terminą „pagrindinė asmenybė“.

Pjeras Žanė (vienas iš psichologijos mokslo įkūrėjų) 1889 m. savo daktaro disertacijoje pateikė grafinę schemą, kurioje yra parodytas neuroninis veikimo mechanizmas, atskleidžiantis asmenybės disociaciją (skilimą) į keletą atskirų asmenybių. Deja, ši grafinė schema vėlesnių tyrinėtojų buvo ignoruojama ir pamiršta.
Pjero Žanė grafinėje schemoje yra pateiktas labai aiškus Neuroklasterinio Smegenų Modelio grafinis paaiškinimas, todėl skaitydami medžiagą apie Neuroklasterinį Smegenų Modelį, visada turėkite omenyje šią grafinę schemą.
Mes pagaminome Pjero Žanė grafinės schemos animuotą versiją, kuri yra pateikta šioje nuorodoje.

Apie Neuroklasterinio Smegenų Modelio istoriją daugiau galite perskaityti šioje nuorodoje.

Terminas „sąmonė“ yra vienas iš dažniausiai naudojamų terminų psichologijoje ir psichiatrijoje.
Skaitykite išsamų straipsnį, kuriame paaiškinta, kodėl „terminas „sąmonė“ neatitinka mokslinių kriterijų“.
Tačiau pseudomokslinis terminas „sąmonė“ yra tiek giliai įsišaknijęs visuomenėje, kad yra beveik neįmanoma išvengti šio termino naudojimo, kai yra kalbama apie smegenų funkcionavimą. Neuroklasteriniame Smegenų Modelyje mes naudojame pseudomokslinį terminą „sąmonė“ atiduodami duoklę tradicijai, tam skaitytojui būtų lengviau suprasti medžiagą – kartais mažas netikslumas padeda išvengti daugybės paaiškinimų.

Filosofai ir religiniai adeptai dažnai apibrėžia „sielą/dvasią“ štai tokiu apibrėžimu „siela yra kūno ir materijos priešingybė“, tačiau iškėlus elementarų klausimą „kas yra, pavyzdžiui, materialios kėdės arba stalo priešingybė?“ iškart tampa akivaizdu, kad apibrėžimas „siela yra kūno ir materijos priešingybė“ neturi jokios prasmės.

Klausimas „kas aš esu?“ yra pats pagrindinis egzistencinis klausimas. Tas pats klausimas, performuluotas labiau moksliškai – „koks yra sąvokos „aš“ apibrėžimas?“. Jeigu mes neteisingai atsakysime į šį klausimą, tai visi mūsų tolimesni veiksmai gyvenime bus beprasmiai.

Atlikime paprastą mintinį eksperimentą. Tarkime, aš sėdžiu kambaryje, nupjaunu savo koją ir išmetu koją pro langą. Kyla klausimas: kur likau „aš“ – ar kambario viduje ar lauke? Atsakymas yra akivaizdus – „aš“ likau kambaryje, o ne už lango, o tai reiškia, kad „aš“ randasi ne kojoje. Dabar nukirskime ranką ir išmeskime ranką pro langą. Kur likau „aš“ – ar kambario viduje ar lauke? Atsakymas akivaizdus – „aš“ likau kambaryje, o ne už lango, o tai reiškia, kad „aš“ randasi ne rankoje. Analogiškai, mes galime nupjauti kitas savo kūno dalis, ir jas taip pat išmesti pro langą – „aš“ vis vien dar lieka kambaryje, o ne už lango. Kai kurie žmonės mano, kad „aš“ randasi smegenų nervinėje sistemoje. Ką gi, teoriškai, visus originalius biologinius neuronus mes galime pakeisti dirbtiniais neuronais, kurie funkcionuos lygiai taip pat, kaip ir originalūs neuronai. Šiuo atveju, „aš“ išlieka nepakitęs. Taigi, klausimas išlieka – kas esu „aš“, ir kur randasi „aš“? Neuroklasterinis Smegenų Modelis duoda atsakymą į šį klausimą.

Neuroklasterinis Smegenų Modelis terminą „aš“ apibrėžia štai tokiu būdu: „aš“ (dar vadinamas tokiais pavadinimais kaip „dvasia“, „siela“, „sąmonė“ ir t.t.) – tai programinė įranga (angl. software), veikianti neuronų tinklo aparatinėje įrangoje (angl. hardware) (t.y. smegenų neuronuose).
„Aš“ – tai ne patys materialūs neuronai, tačiau tai programinė įranga (angl. software), veikianti neuronų tinklo aparatinėje įrangoje (angl. hardware).
„Aš“ gali būti klonuotas/nukopijuotas arba perkeltas į kitokią aparatinę įrangą. Tokiu būdu, periodiškas „aš-programos“ perkėlimas į kitą aparatinę įrangą suteikia neribotą gyvavimo trukmę (kitaip sakant, „nemirtingumą“). Šiuo metu pakolkas dar nėra technologijų, įgalinančių „aš-programą“ klonuot/kopijuot į kitą aparatinę įrangą, tačiau tai gali tapti įmanoma ateityje. Tačiau mikroskopinius „aš“ gabaliukus galima padaryti „nemirtingais“ jau šiandien. Žemiau bus paaiškinta kaip galima tą padaryti.
Kai „aš“ yra apibrėžimas kaip programa, tai reiškia, kad „aš-objektas“ yra dalomas objektas, jį galima padalinti į daug sudedamųjų dalių, analogiškai kaip ir didelę programą galima padalinti į mažesnius sub-modulius/sub-šablonus/funkcijas/ir t.t.
Rašant programinį kodą, gan dažnai, norint pasiekti norimą tikslą, visai nebūtina nukopijuoti programos visą kodą. Iš didžiulio programinio projekto pilnai pakanka paimti ir nukopijuoti tiktais nedidelį sub-modulį/sub-šabloną/funkciją.
Norint pademonstruoti bendrą principą, kad išvis aplamai yra įmanoma kopijuoti programą, tai pakanka pademonstruoti galimybę nukopijuoti programos mažą gabaliuką.
Pritaikysime tai žmogaus smegenims.
Tarkime, kad kažkoks žmogus X praleidžia šimtus valandų galvodamas ir bandydamas išspręsti problemą Z ir, galų gale, jam pavyksta išspręst tą problemą. Surastasis sprendimas informacijos pavidalu yra išsaugomas smegenų neuronuose, ir šis sprendinys patampa to žmogaus „aš“ dalimi (kadangi pagal aukščiau pateiktą apibrėžimą „aš“ – tai programa/informacija). Šis žmogus X gali papasakoti apie savo sprendinį kitam žmogui Y, ir apmokyti tą kitą žmogų Y kokiu būdu reikia spręsti problemą Z. T.y. žmogus X gali nukopijuoti problemos išsprendimo algoritmą į kito žmogaus Y smegenis. Ir tuomet žmogaus X „aš“ maža dalis bus nukopijuota į žmogaus Y smegenis.
Šis paprastas pavyzdys demonstruoja principą, kad tam tikras mažytis „aš-programos“ gabaliukas gali būti nukopijuotas į kitą aparatinę įrangą.
Šį principą paaiškinsime detaliau pateikdami paprastą pavyzdį. Niutonas atrado formulę „F=m*A“ ir ši formulė patapo Niutono „aš“ dalimi. Vėliau ši formulė buvo nukopijuota į kitų žmonių smegenis (t.y. kitą aparatinę įrangą) ir, perduodama iš vienų smegenų į kitas smegenis, ši formulė patapo „nemirtinga“. Kitaip tariant, Niutono „aš-programos“ mažas gabaliukas patapo nemirtingas ir gyvena iki šios dienos.
Kai „aš“ yra apibrėžiamas kaip programinė įranga (angl. software), veikianti neuronų tinklo aparatinėje įrangoje (angl. hardware), tai toks „aš“ apibrėžimas visiškai skiriasi ir nuo 1) materialistinio požiūrio, ir nuo 2) religinių adeptų požiūrio.
Materialistai save laiko materialių atomų rinkiniu (DNR molekule), ir jie mano, kad savo „nemirtingumą“ jie įgauna replikuodami savo DNR molekulę. Dėl šios priežasties materialistai desperatiškai bando gimdyti/gaminti materialus vaikus, naiviai tikėdamiesi, kad tie jų vaikai pratęs savo tėvų „aš“ egzistavimą, kadangi vaikai nors ir nėra tiksli tėvų „aš“ kodo kopija, tačiau bent jau tam tikra prasme, vaikai yra tėvų „aš“ modifikuota kopija (DNR molekulės modifikuota kopija). Įdomu tai, kad biologiniai vaikai, kurių tėvai yra naujų-dalykų-atradėjai-mokslininkai, dažniausiai neperduoda savo tėvų-mokslininkų idėjų/patirties. Kaip taisyklė, mokslinės idėjos-mintys yra platinamos/perduodamos žmonių, kurie yra pašaliniai/svetimi mokslininko-atradėjo DNR molekulės atžvilgiu. O tai reiškia, kad biologiniai vaikai išvis niekaip neprisideda prie to, kad savo tėvų-mokslininkų idėjas-mintis padaryt „nemirtingomis“.

Apie proto perkėlimą detaliau skaitykite šioje nuorodoje.

Religiniai adeptai tiki, kad „aš“ yra kažkas panašaus į „debesėlį“, ir kad tas „debesėlis“ gali atsiskirti nuo fizinio kūno ir skraidyti erdvėje, gali nukeliauti į rojų/pragarą arba reinkarnuotis į kokį nors kitą gyvą padarą. Religiniai adeptai yra įsitikinę, kad jeigu jie laikysis nurodymų, surašytų jų šventraščiuose, tai klusnus nurodymų laikymasis kažkokiu tai būdu pagelbės „aš-debesėliui“ gauti geresnes egzistavimo sąlygas pomirtiniame gyvenime. Tokių teiginių klaidingumas bus detaliai parodytas žemiau tekste, aprašančiame Neuroklasterinį Smegenų Modelį.
Atkreipsime dėmesį, kad Neuroklasteriniame Smegenų Modelyje visi procesai, vykstantys smegenyse, yra aprašomi iš informacijos apdorojimo požiūrio taško. Visi objektai/terminai, kurie yra naudojami Neuroklasteriniame Smegenų Modelyje (tokie kaip kad pavyzdžiui, „pagrindinė asmenybė“, „egregoris“, „sapnų personažai“ ir t.t.), iš esmės reiškia informacinius objektus, turinčius daugiau mažiau tikslius ekvivalentus informatikos moksle (pavyzdžiui, „programinė įranga“, „programa“, „šablonas“, „sub-šablonas“, „funkcija“, „procedūra“ ir t.t.).
Iš to išplaukia įdomus klausimas: ar Neuroklasterinis Smegenų Modelis – tai materialistinis modelis, ar ne? Atsakymas priklauso nuo to, kaip atsakyme į klausimą: ar informacija – tai materija ar ne? Informacija negali egzistuoti be materialaus nešiklio, tačiau pati iš savęs informacija nėra materija.

Psichiatrijos vadovėliuose yra aprašytas retai sutinkamas sutrikimas, kuris yra vadinamas „daugialypės asmenybės sutrikimu“. Tai psichikos sutrikimas, kai viename žmogaus kūne „gyvena“ keletas asmenybių (2, 3, 5, 10 ir t.t.), ir tos asmenybės netikėtai ir neprognozuojamai persijunginėja viena iš kitos. Tai labai panašu į tai, kaip yra perjungiami televizijos kanalai televizoriuje. Pavyzdžiui, žmogus vardu Jonas, kuris yra muzikantas, ramiai sėdi ant kėdės, ir staiga suskambus telefonui (telefono skambutis – tai stimulas perjungimui), šio žmogaus asmenybė staiga persijungia į kitą asmenybę vardu Tomas, kuris yra skulptorius. Jonas nieko nežino apie Tomą, o Tomas nieko nežino apie Joną. Po kažkiek laiko neprognozuojamai netikėtai Tomas ir vėl atgal atsiverčia į Joną. Ir šios asmenybės persijunginėja iš vienos į kitą, panašiai kaip yra perjunginėjami televizijos kanalai televizoriuje.
Pagrindinis skirtumas tarp paciento, sergančio „daugialypės asmenybės sutrikimu“, ir paciento su perskeltom-smegenim yra štai toks. Esant „daugialypės asmenybės sutrikimui“ tam tikru laiko momentu pasireiškia tiktais viena asmenybė, tuo tarpu pas pacientą su perskeltom-smegenim dvi asmenybės yra vienu ir tuo pačiu metu.
„Daugialypės asmenybės sutrikimas“ – tai vienas iš prieštaringiausių disociacinių sutrikimų psichiatrijoje ir vienas iš prieštaringiausių psichikos sutrikimų, išvardintų Amerikos psichiatrų asociacijos (APA) išleistame „Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadove DSM-5“. Psichiatrijoje nėra aiškaus sutarimo dėl „daugialypės asmenybės sutrikimo“ ir dėl jo gydymo metodų. 1994 metais Amerikos psichiatrų asociacija (APA) šį sutrikimą neteisingai pervadino į „disociacinį asmenybės sutrikimą“. Tai aiškiai parodo, kad šiandieninė psichiatrija neturi nei mažiausio supratimo apie „daugialypės asmenybės sutrikimo“ veikimo mechanizmus. Psichiatrai sutaria tik dėl vienintelio dalyko – kad egzistuoja tokie pacientai, pas kuriuos asmenybės persijunginėja panašiai kaip televizijos kanalai televizoriuje. Tačiau psichiatrijoje nėra jokių modelių, paaiškinančių „daugialypės asmenybės sutrikimą“, ir nėra jokio supratimo apie šio sutrikimo veikimo mechanizmus. Priežastis tam yra labai paprasta. Kadangi smegenys yra masiškai paralelinė skaičiavimo mašina (t.y. paralelinis kompiuteris), tai norint suprasti smegenų veiklą, yra būtinos informatikos/elektronikos žinios apie (masiškai paralelines) skaičiavimo mašinas. Tačiau didžioji dauguma psichologų/psichiatrų neturi netgi pačių elementariausių žinių iš informatikos/elektronikos srities, o tai reiškia, kad jie neturi reikiamų žinių, įgalinančių suprast smegenų veiklą, tokių žmonių išvados apie smegenis yra elementariai nekompetentingos.

Tekstai apie daugialypės asmenybės sutrikimo (disociacinio asmenybės sutrikimo) istoriją yra pateikti šioje nuorodoje.

Žmogus, turintis daugialypės asmenybės sutrikimą, dažniausiai nežino ir net neįtaria, kad jis turi šį sutrikimą. Tačiau šį sutrikimą galima diagnozuot panaudojant paprastų klausimų rinkinį.
Diagnostikos kriterijai, skirti nustatyt DAS (daugialypės asmenybės sutrikimą), yra štai tokie:
(sutrumpintas atpasakojimas diagnostinių kriterijų, skirtų diagnozuot disociacinį asmenybės sutrikimą 300.14 (F44.81), kuris yra aprašytas Amerikos psichiatrų asociacijos (APA) išleistame „Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadove DSM-5“ (penktasis leidimas))
1) Dingęs laikas ir spragos atmintyje.
Ar buvo Jūsų gyvenime „pradingusio laiko“ epizodų? Ar būna kokių nors spragų Jūsų atmintyje? Kaip kad pavyzdžiui, galbūt Jūs nepamenate, kad veikėte vakar dieną nuo 3:00 iki 8:00 valandos, arba Jūs negalite prisiminti kokie įvykiai vyko šiandien ryte nuo 8:00 iki 12:00 valandos, ir t.t.
2) Keisti daiktai, atsiradę tarp Jums priklausančių daiktų.
Ar buvo Jūsų gyvenime tokių periodų, kai Jūs susidurdavote su pasekmėmis Jūsų padarytų veiksmų, tačiau Jūs negalėdavo prisimint, kad tuos veiksmus būtumėt daręs?
Kaip kad pavyzdžiui, galbūt Jūs kartais rasdavote naujų daiktų tarp Jums priklausančių daiktų, tačiau nepamenate, kad tuos daiktus būtumėt pirkęs? Kaip kad pavyzdžiui, galbūt radote savo namie peleninę su nuorūkomis, tačiau Jūs esate visiškai tikras, kad Jūs tikrai nerūkote. Arba galbūt tarp savo garderobo radote odinius drabužius, kurie pagal išmatavimus idealiai tinka Jūsų figūrai, tačiau Jūs esate visiškai tikras, kad Jūs neapkenčiate odinių drabužių, ir t.t.
Tarp Jums priklausančių daiktų, ar esate kada nors radęs nelabai aiškius užrašus ir piešinius, apie kurių kilmę nieko negalėdavot prisiminti?
3) Savaime atsirandančios žaizdos.
Ar Jūs esate kada nors radęs ant savo kūno žaizdas/mėlynes, kurios „atsirasdavo savaime“? Tai yra, žaizdos/mėlynės, apie kurių kilmę nieko negalėdavot prisiminti.
4) „Teleportacija“.
Ar Jūs kada nors ar esate patyręs „teleportaciją“? Tai yra, ar Jums kada nors ar teko atrasti save netikėtai esantį darbe, naktiniame klube, paplūdimyje arba kur nors savo namuose (pavyzdžiui, tualete, ant lovos, kambario kampe), tačiau niekaip negalėdavote suprasti ir prisiminti kaip Jūs patekote į šią vietą?
5) Balsai galvoje.
Ar kada nors girdėjote balsus savo galvoje, kurie lieptų Jums ką nors daryti arba kurie komentuotų Jūsų elgesį einamuoju momentu?
Svarbu pažymėti, kad visi šie daugialypės asmenybės sutrikimo simptomai nėra susiję su psichotropinių medžiagų (alkoholio, narkotikų ir t.t.) vartojimu, o taip pat nėra susiję su kitokiais sutrikimais (pavyzdžiui, daliniais (židininiais) kompleksiniais epilepsijos priepuoliais). Daugialypės asmenybės sutrikimo požymius ir simptomus gali pastebėti kiti žmonės arba pats žmogus gali apie juos papasakoti.

Koks yra „daugialypės asmenybės sutrikimo“ veikimo mechanizmas? Jis yra labai paprastas. Tam tikra smegenų zona (smegenų „gabaliukas“, neuronų klasteris, t.y. neuroklasteris) „paskelbia autonomiją/nepriklausomybę“ nuo likusių smegenų, atsiskiria, ir pradeda „mąstyti“ savarankiškai autonomiškai.
Jei tokių autonominių zonų yra keletas, tai galimi du įvykių scenarijai:
1) autonominiai neuroklasteriai konkuruoja tarpusavyje dėl fizinio kūno kontrolės. Tokiu atveju išoriniam stebėtojui yra prieinama tiktais viena asmenybė vienu metu. Jeigu kitas autonominis neuroklasteris pergriebia fizinio kūno valdymą, tai asmenybė persijungia iš vienos į kitą, analogiškai kaip kad televizijos kanalai yra perjungiami televizoriuje. Tokiu būdu, asmenybės gali persijunginėt iš vienos į kitą – vienu laiko momentu kūną kontroliuoja viena asmenybė, o kitu laiko momentu – kita asmenybė.
Čia vėlgi yra galimi du įvykių scenarijai:
a) jeigu autonominis neuroklasteris yra nusiteikęs draugiškai-simbiotiškai likusių smegenų atžvilgiu, tai tokiu atveju gauname „daugialypės asmenybės sutrikimą“ arba apsėdimą Šventąja Dvasia (angelu, ir t.t.);
b) jeigu autonominis neuroklasteris yra nusiteikęs nedraugiškai-priešiškai likusių smegenų atžvilgiu, tai tokiu atveju gauname demonišką/šėtonišką/velnio/piktosios dvasios apsėdimą – tokie atvejai yra labai dažnai sutinkami – psichiatrinės ligoninės yra sausakimšai pilnos nuo tokių pacientų.
2) autonominiai neuroklasteriai veikia paraleliai vienu metu, pasidalinę tarpusavyje smegenis į kelias įtakos zonas – tokiu atveju gauname, kad žmogaus smegenyse gyvena atskira nepriklausoma asmenybė („homunculus“), kuri gali generuot garsus ir vaizdus, ir kuri gali juos transliuoti pagrindinei asmenybei. Tokiu atveju žmogus būna tvirtai įsitikinęs, kad jis kalbasi su dvasiom/ufonautais/angelais/demonais ar net su pačiu Dievu. Smegenų fMRI skanavimai rodo, kad kai žmogus girdi haliucinacinius garsus ir/ar regi haliucinacinius vaizdus, tai tuo metu žmogaus smegenyse būna aktyvuotos zonos atsakingos už girdėjimą/regėjimą, t.y. žmogus iš tiesų mato haliucinacinius vaizdus ir girdi haliucinacinius garsus.

Šioje nuorodoje yra pateikta keletas dokumentinių filmų apie daugialypės asmenybės sutrikimą.
Šioje nuorodoje yra pateikta keletas meninių filmų apie daugialypės asmenybės sutrikimą.
Šioje nuorodoje yra pateikta keletas dokumentinių filmų apie demoniškus apsėdimus.

Autonominių neuroklasterių egzistavimą galima pademonstruot pacientuose su perskeltom-smegenim. Eksperimentuose su tokiais pacientais patys svarbiausi ir įdomiausi rezultatai yra gaunami tuomet, kai skirtinga (tekstinė arba vaizdinė) informacija yra vienu metu pateikiama į skirtingus pusrutulius. Tą yra lengva realizuot techniškai. Informacija, patenkanti į dešinį regėjimo lauką, yra perduodama į kairįjį pusrutulį, o informacija, patenkanti į kairįjį regėjimo lauką, – į dešinį pusrutulį. Jei į abu regėjimo laukus yra pateikiami skirtingi paveiksliukai, tai skirtingi pusrutuliai gauna skirtingą informaciją. Pacientas su perskeltom-smegenim gali lengvai pasakyti, ką matė jo kairysis pusrutulis, kadangi kalbą generuojanti zona (Broka zona) yra kairiajame pusrutulyje. Tačiau jeigu informacija yra pateikiama į dešininį pusrutulį, tai pacientas su perskeltom-smegenim negali pasakyti ką jis matė, ir toks pacientas teigia, kad nieko nematė. Pati svarbiausia ir įdomiausia eksperimento dalis yra tuomet, kai tokiam pacientui yra paduodamas popieriaus lapas ir kai pacientas yra paprašomas nupiešti su kaire ranka (t.y. su dešiniuoju pusrutuliu) tai, ką jis matė. Ir su kaire ranka pacientas nupiešia objektą, kurį matė jo tiktais dešinysis pusrutulis. Pakol vyksta piešimo procesas, tai kairysis pusrutulis bando atpažinti paveikslėlyje nupaišytą objektą – kartais nupaišytą objektą gana lengvai atpažįsta, tačiau kartais atpažint nepavyksta. Dešinysis pusrutulis neturi prieigos prie informacijos, kuri yra saugoma kairiajame pusrutulyje, o kairysis pusrutulis neturi prieigos prie informacijos, kuri yra saugoma dešiniajame pusrutulyje.
Tačiau dešinysis pusrutulis gali perduoti informaciją į kairįjį pusrutulį, panaudodamas ant popieriaus nupaišytą paveiksliuką, t.y. panaudodamas išorinį nešiklį, o ne per vidinę smegenų jungtį (nes corpus callosum jungtis yra nupjauta). T.y. dešinysis pusrutulis gali bendrauti su kairiuoju pusrutuliu tiktais kaip dvi nepriklausomos asmenybės, ir komunikuot jos gali tiktais per išorę.
Detaliau tas yra nagrinėjama dokumentiniame filmuke „Pažeistoji corpus callosum jungtis“, žiūrėkite filmuką pradedant nuo 2 minučių 51-osios sekundės. Nuoroda į filmuką yra pateikta žemiau.
Eksperimento metu, dešiniajam pusrutuliui buvo parodytas žodis „telefonas“ ir ant popieriaus lapo jis nupiešė telefoną, kas aiškiai liudija, kad dešinysis pusrutulis turi gebėjimą transformuoti žodžius į atvaizdus.

Kairiajame pusrutulyje esanti pagrindinė asmenybė nežino, ką nupaišys ant popieriaus lapo dešinysis pusrutulis. Pagrindinė asmenybė šią informaciją mato pirmą kartą.
Šis eksperimentas labai gerai modeliuoja psichografijos reiškinį (kuris dar yra vadinamas automatiniu rašymu). Psichografijos metu nepriklausomas autonominis neuroklasteris pergriebia rankos valdymą ir rašo tekstą ant popieriaus lapo tuo metu, kai pagrindinė asmenybė net nenutuokia kas bus parašyta ant popieriaus lapo. Lygiai tas pats veikimo mechanizmas yra ir čenelinge (kuris dar yra vadinamas mediumizmu), kurio metu autonominis neuroklasteris pergriebia balso valdymą tuo metu, kai pagrindinė asmenybė net nenutuokia kokie žodžiai bus ištarti čenelingo seanso metu.
Eksperimentai, atlikti su pacientais su perskeltom-smegenim, aiškiai rodo, kad smegenys yra sudarytos iš daugelio nepriklausomų arba pusiau nepriklausomų agentų, ir šie agentai/procesai gali atlikti daugybę funkcijų ir užduočių, tačiau pagrindinė asmenybė jų nesuvokia, nes pagrindinei asmenybei šie procesai yra už sąmoningo suvokimo ribų.

Dar vienas įrodymas, liudijantis apie autonominių neuroklasterių egzistavimą, – tai sapnų personažų savybių analizė. Miego metu, žmogus sapnuodamas sapno siužete mato įvairius sapnų personažus (žmones/gyvūnus/t.t.). Suformuluokime paprastą klausimą: ar sapne matomi sapnų personažai ar turi savo nuosavą sąmonę ar neturi?
Tarkime, kad atsakymas į šį klausimą yra: „ne, sapnų personažai neturi savo nuosavos sąmonės“. Toks atsakymas savo ruožtu iškelia klausimą – jeigu sapnų personažai neturi savo nuosavos sąmonės, tai kaipgi tuomet jie gali bendrauti su Jumis, kaipgi jie gali kalbėt su Jumis, kaipgi jie gali uždavinėt Jums klausimus, atsakyti į Jūsų klausimus ir t.t. Kokiu būdu sapnų personažai gali atlikti šias užduotis, jeigu jie neturi savo sąmonės? Jeigu sapnų personažai neturi savo nuosavos sąmonės, tai iš to išplaukia išvada, kad agentui (sapnų personažui) visai nebūtina turėti sąmonę, tam, kad sudaryti įspūdį, kad jis atseit turi sąmonę.
Dabar panagrinėkime kitokį scenarijų. Tarkime, kad atsakymas į šį klausimą yra „taip, sapnų personažai turi savo nuosavą sąmonę“. Toks atsakymas savo ruožtu iškelia klausimą – kas yra sapnų personažų fizinis nešiklis, kur fiziškai randasi sapnų personažai? Dažniausiai žmonės atsako į šį klausimą štai šitaip: „nematerialiosios dvasios sklando virš materialaus pasaulio, ir šios dvasios ateina į sapną, kuriame jos sutinka kitas nematerialias dvasias, ir šios dvasios bendrauja tarpusavyje.“ Tačiau panagrinėkime štai tokią situaciją. Tarkime, Jūs nuėjote miegoti ir savo sapne pamatėte savo draugę Laurą. Tuo metu, kai Jūs miegate ir matote Laurą sapne, tai reali fizinė Laura yra kitame kambaryje, kur ji gamina valgį, skaito knygą ir t.t. Jeigu Laura miegotų tuo metu, kai Jūs sapnuojate, tai tuomet paaiškinimas būtų štai toks: Jūsų dvasia ir Lauros dvasia susitiko už materialaus pasaulio ribų. Tačiau problema yra tame, kad Laura nemiega. Laura yra budri nemieganti, jos dvasia randasi jos fiziniame kūne, ir ji yra užimta kažkokiais veiksmais. Jeigu Jūs matote Laurą savo sapne, tai kaipgi Lauros dvasia gali būti dviejose skirtingose vietose tuo pačiu metu – Jūsų sapne ir kitame kambaryje? Tai labai paprasti klausimai, kurie veda į neišsprendžiamus paradoksus.
Tačiau visus šiuos paradoksus lengvai išsprendžia Neuroklasterinis Smegenų Modelis. Laura, kurią matote sapne, nėra Lauros dvasia, tačiau tai neuroklasteris, kuriame yra saugomas Lauros modelis.
Šis neuroklasteris imituoja visą Lauros elgesį – jos judėjimą, kalbėjimo manierą, ir t.t. Kuo tikslesnis ir detalesnis yra Lauros modelis, tuo labiau realistiškas patampa sapno siužetas.
Sapne sutinkami/matomi sapnų personažai turi skirtingą intelekto lygmenį – vieni personažai kalba sklandžiai, kiti personažai kalba neaiškiai, o treti ir išvis negali nei žodelio išlement. Kodėl yra tokie dideli intelekto skirtumai? Veikimo mechanizmas čia labai paprastas.
Jeigu neuroklasteris, modeliuojantis personažą X, yra sudarytas iš nedidelio skaičiaus neuronų, tuomet personažas X turės žemo lygmens intelektą.
Jeigu neuroklasteris, modeliuojantis personažą X, yra sudarytas iš didelio skaičiaus neuronų, tuomet personažas X turės aukšto lygmens intelektą.
Objekto X modelio, saugomo neuroklasteryje, gera analogija yra kompiuterinis failas. Tačiau neuroklasteris yra ne vien tiktais paprastas duomenų failas kompiuteryje, neuroklasteris taip pat gali funkcionuoti kaip vykdomasis (angl. executable) programinis failas.
Sapnavimo metu įvairių personažų modeliai patampa „gyvom“ autonominėm asmenybėm, kurios gali veikti nepriklausomai nuo pagrindinės asmenybės.
Esant tam tikroms sąlygoms, neuroklasteryje saugomas personažas gali įgauti gebėjimą bendrauti su pagrindine asmenybe ne tik sapno metu, tačiau ir esant budrumo būsenoje nemiegant.
Jeigu neuroklasteris randasi šalimais klausos/regos smegenų sričių, ir jeigu jo neuroninės jungtys pasiekia klausos/regos sritis, tai tokiu atveju neuroklasteris gali pradėti vykdyti „televizijos ir radijo“ transliaciją pagrindinei asmenybei. Ir tuomet pagrindinė asmenybė pradės girdėti balsus ir matyt vaizdus, sklindančius iš „Dievo/angelų/kosmoso/ir t.t.“.
Jeigu neuroklasteris randasi šalimais motorinių smegenų sričių, tai toks neuroklasteris gali pergriebti žmogaus kūno valdymą. Tai klasikinis scenarijus, kai „demonų apsėstas“ žmogus gali užpulti šalimais esančius žmones ir/arba atlikti kokius nors kitus veiksmus su žmogaus kūnu. Kaip taisyklė, neuroklasteris, kuriame yra „demono“ modelis, yra sudarytas iš labai riboto ir palyginus nedidelio skaičiaus neuronų, ir dėl šios priežasties, tokių „demonų“ intelekto lygis yra labai žemas – „demonas“ gali sukelti tiktais kūno traukulius arba fiziškai užpulti ką nors, esantį netoliese. Tačiau prasmingai intelektualiai pasikalbėti su tokiu „demonu“ yra neįmanoma. Per lunatizmo (somnambulizmo arba nakvišumo) priepuolį, kai autonominis neuroklasteris užgrobia žmogaus kūno valdymą, tokio autonominio neuroklasterio intelekto lygis irgi dažniausiai būna labai žemas, ir dėl šios priežasties su lunatiku neįmanoma prasmingai intelektualiai pasikalbėti.
Jeigu neuroklasteris randasi šalimais smegenų sričių, kurios kontroliuoja burnos ir balso raumenis, ir jeigu jo neuroninės jungtys pasiekia sritis kontroliuojančias balsą, tai toks autonominis neuroklasteris gali perimti žmogaus balso kontrolę ir gali pradėti kalbėti per to žmogaus burną – toks reiškinys yra vadinamas „čenelingu“.
Jeigu neuroklasteriui priklauso didžiulis skaičius neuronų ir jis turi visišką žmogaus kūno kontrolę, tai tuomet tai pasireiškia kaip „daugialypės asmenybės sutrikimas“.

Neuroklasteris, kuris didžiąją laiko dalį turi prieigą prie aktuatorių valdymo (t.y. neuroklasteris, kuris didžiąją laiko dalį gali sąveikauti su aplinka aktuatorių pagalba) yra vadinamas „pagrindine asmenybe“.
Aktuatorius (arba vykdomasis įrenginys) – tai mašinos komponentas, kuris yra atsakingas už judėjimą arba mechanizmo/sistemos kontroliavimą.
Žmoguje aktuatoriais yra: rankos, kojos, liežuvis ir t.t.
T.y. neuroklasteris, kuris didžiąją laiko dalį turi prieigą prie rankų, kojų, liežuvio ir t.t. valdymo – toks neuroklasteris yra „pagrindinė asmenybė“.
Kiti neuroklasteriai neturi prieigos prie rankų, kojų, liežuvio ir t.t. valdymo – tokie neuroklasteriai yra vadinami „autonominiais neuroklasteriais“.
Neuroklasteriai, kurie neturi jokios prieigos arba turi tiktais trumpalaikę prieigą prie aktuatorių valdymo – tokie neuroklasteriai yra vadinami „autonominiais neuroklasteriais“.

Neuroklasterio užmigimas (t.y. intelektualaus agento arba asmenybės užmigimas) nutinka tuomet, kai:
1) valdymo komandos nebegali pasiekti aktuatorių (t.y. rankų, kojų, liežuvio, ir t.t.), ir neuroklasteris nebeturi galimybės valdyti aktuatorių (t.y. rankų, kojų, liežuvio, ir t.t.);
ir/arba
2) signalai iš daviklių (arba jutiklių, t.y. akių, ausų ir t.t.) nustoja pasiekti neuroklasterį ir neuroklasteris nebegauna duomenų apie supantį fizinį pasaulį.

Kai vienas neuroklasteris užmiega (t.y. praranda ryšį su aktuatoriais ir/arba jutikliais), tai kiti neuroklasteriai tuo metu gali išlikti budrūs (t.y. tebeturintys ryšį su jutikliais, t.y., akimis, ausimis, ir t.t.) arba gali pergriebt aktuatorių (t.y., rankų, kojų, liežuvio, ir kt.) valdymą.

Tipiškas klasikinis autonominio neuroklasterio pavyzdys yra vadinamasis „Gabrielius“ (t.y. biblinis arkangelas Gabrielius), kuris pranašui Mahometui sudiktavo Korano tekstą.

Keletas neuroklasterių gali turėti prieigą prie tų pačių neuroninių resursų (vizualinės/klausos/motorinės/t.t. sistemos, atminties ir t.t.), ir čia yra galimi keli scenarijai:
1) keletas neuroklasterių vienu ir tuo pačiu metu gauna prieigą prie tų pačių neuroninių resursų;
arba
2) vienu metu tiktais vienas neuroklasteris gali gaut prieigą prie konkretaus neuroninio resurso (pagal semaforo principą).

Skirtingi neuroklasteriai gali turėti skirtingo lygmens prieigą prie neuroninių resursų.
Pagrindinė asmenybė turi prieigą prie motorinės žievės (t.y. smegenų dalies, įgalinančios valdyt fizinį kūną), prie regimosios žievės, prie klausos žievės, prie atminties resursų ir t.t.
Tuo tarpu autonominiai neuroklasteriai (t.y. asmenybės) gali turėti tiktais ribotą prieigą ir tiktais prie dalies smegenų zonų.
Kaip kad pavyzdžiui, vienas autonominis neuroklasteris gali turėti prieigą prie regos sistemos, tuo tarpu kiti neuroklasteriai (t.y. asmenybės) gali būti akli.

Supaprastinta schema: pagrindinės asmenybės ir autonominių neuroklasterių valdomos smegenų zonos.

Supaprastinta schema: pagrindinės asmenybės ir autonominių neuroklasterių valdomos smegenų zonos.

http://blogs.discovermagazine.com/neuroskeptic/...V35Tz9J96Uk

A new paper reports the fascinating and perplexing case of a woman who reported that she was host to multiple personalities – some of whom were completely blind. The paper is called "Sight and blindness in the same person: gating in the visual system", authored by German psychologists Hans Strasburger and Bruno Waldvogel.<...> Her eyes were not damaged in the accident; instead, doctors attributed her loss of vision to brain damage: cortical blindness. Years later, B. T. entered psychotherapy for her DID. In therapy, she manifested ten different identities or personalities, which differed in “name, reported age, gender, attitudes, voice, gesture, facial expressions” and other characteristics. Such a multiplicity of selves is not uncommon in DID patients. But in B. T.’s fourth year in therapy, something unexpected happened: she regained her sight – but only some of the time. Some of B. T.’s personalities became able to see, while others remained blind. Strasburger and Waldvogel write that “Sighted and blind states could alternate within seconds.” Now, by itself, this would be an odd psychological case study, but rather difficult to interpret, because the whole case would revolve around B. T.’s self-reports of her blindness. For instance, one interpretation would be that B. T. was malingering, for instance – that she had “made up” the blindness, and possibly also the extra personalities. But Strasburger and Waldvogel present some remarkable evidence that seems to exclude malingering as a possibility: they show that when B. T. was “blind”, her brain actually didn’t respond to visual stimuli. To do this, they used EEG to measure visual evoked potentials (VEPs). A VEP is an electrical response generated in the visual cortex of the brain in response to stimulation. The absence of VEPs is suggestive of blindness. Strasburger and Waldvogel show that B. T.’s brain generates normal VEPs when she’s in a “sighted” personality state, but that when she’s “blind”, there is a total absence of VEPs: In the “sighted” condition, a sharp downwards peak is visible at approximately 100 milliseconds after the stimulus is presented. But the same stimulus evokes no detectable response in the “blind” condition. This is really quite something.

Multiple Personalities, Blindness and the Brain By Neuroskeptic. November 20, 2015. Discover Magazine Blogs.

Kuriose konkrečiai smegenų zonose randasi pagrindinė asmenybė (ir/arba autonominiai neuroklasteriai) galima nustatyti štai tokiu metodu – paeiliui išjunginėjant (t.y. užmigdant) vienas arba kitas smegenų zonas, ir stebint ar tos išjungtos smegenų zonos įtakoja pagrindinės asmenybės (ir/arba autonominių neuroklasterių) veiklą ar neįtakoja.
Šią paieškos procedūrą galima atlikti naudojant, pavyzdžiui, natrio amobarbitalį, kurį suleidžiant į kraujagysles, maitinančias vienas ar kitas smegenų zonas, yra išjungiamos/užmigdomos šios smegenų zonos.
Pats paprasčiausias šios procedūros atvejis yra taip vadinamasis „WADA test“, kurio metu natrio amobarbitalį suleidžia į miego arteriją, maitinančią dešinį arba kairįjį pusrutulį – ir tokiu būdu vienas pusrutulis yra išjungiamas/užmigdamas. Ir tokiu būdu galima nustatyti ar tame užmigtame pusrutulyje yra autonominis neuroklasteris (generuojantis „demoniškos dvasios balsą“ ar kitokią veiklą) ar jo ten nėra.

Jessica Lavigne ir Acacia Ives, kurios teigia, kad turi DAS (daugialypės asmenybės sutrikimą), aiškina DAS pateikdama gerą analogiją:
„Tavo kūnas – tai automobilis, ir prie vairo tu esi vienas, tačiau yra dar kažkas kitas, sėdintis keleivio sėdynėje, plius yra dar kažkas kitas, sėdintis ant galinės sėdynės, ir dar yra žmonės, kurie yra automobilio bagažinėje. Štai šitaip aš apie tai visada galvoju. Tavo suvokimo lygmenį apsprendžia tai, kokioje konkrečioje automobilio vietoje tu randiesi. Jeigu tu sėdi ant priekinės sėdynės, tai tu gali matyti viską. Jeigu tu sėdi ant galinės sėdynės, tai tu gali matyti tik šiek tiek. O jeigu tu esi automobilio bagažinėje, tai tuomet tu nematai nieko. Štai šitaip aš apibūdinčiau „suvokimą“. Asmenybės gali būti pasodintos į skirtingas vietas automobilyje, ir jos gali pamatyti kažkiek to, ką tu darai. O kartais jos gali pergriebti automobilio vairą – ir, žinoma, būtent tai aš vadinu (asmenybės) „persijungimu“.“

Neuroklasterinio Smegenų Modelio oponentai labai dažnai pateikia argumentą, kad „smegenyse nėra jokios vietos, kur būtų galima paslėpti antrą asmenybę, jau nekalbant apie daugiau asmenybių“.
Paanalizuokime atidžiau – o koks smegenų tūris yra reikalingas tam, kad jame sutilptų viena asmenybė. Priminsime, kad papūgos ir kiti paukščiai gali kalbėti, nepaisant to, kad jų smegenų tūris yra labai mažas. Jei nagrinėjant pagal tūrį, tai į žmogaus smegenis gali lengvai sutilpti didelis skaičius „kalbančių papūgų“ smegenų, t.y. asmenybių (vadinamųjų „balsų galvoje“).

Įdomu tai, kad daugelis pseudomokslininkų teigia, kad gebėjimas abstrahuoti reikalauja aukšto intelekto (arba „sąmonės“ turėjimo), tačiau yra labai lengva parodyti šio teiginio klaidingumą.
Priminsime, kad visi organizmai sugeba atskirti „maistą“ nuo „ne-maisto“. Tačiau, „maistas“ ir „ne-maistas“ yra abstraktūs objektai. O tai reiškia, kad visi organizmai turi gebėjimą abstrahuoti.

Kai kurie religiniai adeptai teigia, kad asmenybė/siela/dvasia/sąmonė/ir t.t. randasi ne smegenyse, ir kaip įrodymą jie pateikia pavyzdį žmogaus, kuris atseit gyvena neturėdamas smegenų.

http://www.thelancet.com/journals/lancet/article/PIIS0140-6736(07)61127-1/fulltext

A 44-year-old man presented with a 2-week history of mild left leg weakness. At the age of 6 months, he had undergone a ventriculoatrial shunt, because of postnatal hydrocephalus of unknown cause. When he was 14 years old, he developed ataxia and paresis of the left leg, which resolved entirely after shunt revision. His neurological development and medical history were otherwise normal. He was a married father of two children, and worked as a civil servant. On neuropsychological testing, he proved to have an intelligence quotient (IQ) of 75: his verbal IQ was 84, and his performance IQ 70. CT showed severe dilatation of the lateral ventricles (figure); MRI revealed massive enlargement of the lateral, third, and fourth ventricles, a very thin cortical mantle and a posterior fossa cyst. We diagnosed a non-communicating hydrocephalus, with probable stenosis of Magendie's foramen (figure). The leg weakness improved partly after neuroendoscopic ventriculocisternostomy, but soon recurred; however, after a ventriculoperitoneal shunt was inserted, the findings on neurological examination became normal within a few weeks. The findings on neuropsychological testing and CT did not change. Figure Massive ventricular enlargement, in a patient with normal social functioning (A) CT; (B, C) T1-weighted MRI, with gadolinium contrast; (D) T2-weighted MRI. LV=lateral ventricle. III=third ventricle. IV=fourth ventricle. Arrow=Magendie's foramen. The posterior fossa cyst is outlined in (D).

Brain of a white-collar worker By Dr Lionel Feuillet, MD, Henry Dufour, PhD, Jean Pelletier, PhD. The Lancet. Volume 370, No. 9583, p262, 21 July 2007

Panagrinėkime atidžiau šį konkretų atveju. Čia mums prisireiks neuroanatomijos žinių. Čia reikia suprasti ką reiškia angliškas terminas „ventricles of the brain“ – lietuviškai tai reiškia „smegenų skilveliai“, kitaip sakant, tai ertmės smegenyse, kurios yra pripildytos smegenų skysčio.

Pas kiekvieną žmogų smegenyse yra ertmės, paprasčiausiai šiuo konkrečiu atveju ertmės yra didesnės nei kad įprastai. Tai reiškia, kad šis žmogus turi smegenis, tiktais ertmės jo smegenyse yra didesnės nei kad įprastai. Tai reiškia, kad smegenų tūris pas šį žmogų yra mažesnis nei kad įprastai. Straipsnyje teigiama, kad šis vyras turėjo normalų paprastą gyvenimą, vedė žmoną ir tapo dviejų vaikų tėvu, ir kad atseit tai yra stebuklas.

Tačiau niekas neiškelia elementaraus klausimo: o koks smegenų tūris yra reikalingas vadinamajam „normaliam gyvenimui“, ir apskritai – kas tai yra „normalu“? Priminsime, kad burundukas taip pat be jokių problemų gali „vesti žmoną ir tapti tėvu vaikams“, nepaisant to, kad burunduko smegenys yra labai mažos, daug mažesnės nei žmogaus, aprašyto straipsnyje. Iš esmės, „normalus gyvenimas“ susiveda į gebėjimą „valgyti, miegoti, poruotis ir apsiginti“ – o šiems tikslams pasiekti pilnai pakanka nedidelio tūrio smegenų.
Detaliau skaitykite straipsnyje „Kas tai yra „norma”? „Normos” prasmė.“
Iš aukščiau pateiktų pavyzdžių matome, kad „normaliam gyvenimui“ (t.y. gebėjimui „valgyti, miegoti, poruotis ir apsiginti“ ir net kalbėti) pilnai pakanka nedidelio tūrio smegenų. T.y. vienai asmenybei pilnai pakanka nedidelio tūrio smegenų. Kuo didesnės smegenys, tuo didesnį skaičių asmenybių (autonominių neuroninių klasterių) tokios smegenys gali sutalpinti.

Neuroklasterinis Smegenų Modelis „asmenybę“ apibrėžia kaip „intelektualų agentą“.
„Intelektualus agentas“ – tai terminas iš robototechnikos ir dirbtinio intelekto srities.
Dirbtiniame intelekte, intelektualus agentas – tai autonominis objektas, kuris aplinką stebi jutiklių (arba sensorių) pagalba ir veikia aplinką aktuatorių (arba vykdomųjų įrenginių) pagalba.
Niekas nesiginčija dėl to, kad kompiuteriniame žaidime gali egzistuoti daug asmenybių/agentų, ir jos visos egzistuoja viename ir tame pačiame kompiuteryje.
Tačiau smegenys irgi yra skaičiavimo mašina, ir todėl smegenims galioja lygiai tie patys principai kaip ir elektroniniam kompiuteriui – smegenyse irgi gali egzistuoti daug agentų/asmenybių vienu metu.
1747 metais Julien Offray de la Mettrie savo veikale „L'homme machine“ („Žmogus-mašina“) suformulavo teiginį, kad žmonės ir gyvūnai yra tiktais automatai/mašinos. Julien Offray de la Mettrie neigė egzistavimą sielos, kaipo substancijos, galinčios egzistuot atskirai nuo materijos. Doktrina, kad žmogus yra mašina vis dar nėra visuotinai priimta ir vis dar sutinka didelį pasipriešinimą iš religinių adeptų, kurie mimikruoja atseit esantys „mokslininkais“.
Neuroklasteriniame Smegenų Modelyje žmogus yra apibrėžiamas kaip biorobotas, kuris yra valdomas masiškai paralelinės skaičiavimo mašinos su pavadinimu „smegenys“.
Toks priėjimas išmuša pagrindą iš po kojų religiniams adeptams, tikinantiems religine dogma apie „nedalomą-vieną-sąmonę“, todėl religiniai adeptai kovoja iki paskutinio kraujo lašo prieš Neuroklasterinį Smegenų Modelį.

Kai žmogus budrumo būsenoje pirmą kartą pamato/sutinka naują objektą, tai tam tikra smegenų zona/sritis (t.y. neuronų klasteris) automatiškai išsaugo to objekto modelio reprezentaciją. Šis neuronų klasteris išsaugo visą informaciją apie objektą – apie jo išvaizdą, apie judesių manierą, ir t.t. Kai žmogus nueina miegoti, tai sapno metu pagrindinė asmenybė mato ir bendrauja su objektais/personažais, kuriuos nupiešia/imituoja atitinkamas neuroklasteris, kuriame yra išsaugoti šių objektų/personažų modeliai.
Kai žmogus prabunda, tai po pabudimo yra trumpas laiko tarpas, kurio metu pagrindinė asmenybė mato vaizdus ateinančius iš abiejų pasaulių: 1) iš sapnų simuliatoriaus, ir 2) iš fizinio pasaulio (t.y. iš jutimo organų); šie abu vaizdai dalinai persidengia tarpusavyje, ir žmogus vienu ir tuo pačiu metu mato vaizdus tiek iš vieno, tiek ir iš kito pasaulio. Paprastai toks momentas trunka labai trumpai, tačiau esant tam tikroms sąlygoms, o taip pat panaudojus tam tikrus specialius pratimus ir metodus, jis gali užtrukti ilgiau. Esant šioje tarpinėje būsenoje, kai vaizdai iš abiejų pasaulių persidengia vienas su kitu, žmogus gali lengvai pamatyti įvairias dvasias/angelus/demonus/t.t. Kai žmogus pilnai prabunda, tai visos šios dvasios/angelai/demonai/t.t. išsisklaido ir tampa nematomi. Tačiau esant tam tikroms sąlygoms, vaizdai, ateinantys iš sapnų simuliatoriaus, gali persidengti su vaizdais iš realaus fizinio pasaulio, netgi kai žmogus yra pilno budrumo būsenoje. Pagrindinė asmenybė neturi jokių įrankių, kurių pagalba būtų galima atskirti virtualius objektus nuo realaus pasaulio objektų. Pagrindinei asmenybei objektas iš sapnų simuliatoriaus atrodo labai realistiškai. Vaizdai, kuriuos nupaišo sapnų simuliatorius, yra trimačiai ir, kai būdamas pilno budrumo būsenoje žmogus mato tokį objektą (tarkim dvasią/angelą/demoną/ir t.t.), tai toks objektas turi trimatę formą ir yra patalpintas į trimatę aplinką (kambarį/lauką/ir t.t.), ir žmogus gali vaikščioti aplinkui tą virtualų objektą iš visų pusių lygiai taip pat, kaip kad jeigu tas objektas būtų realus fizinis objektas. Šį virtualų objektą/personažą mato tiktais tas žmogus, kurio smegenyse tas objektas yra generuojamas. Kiti žmonės negali matyti šio virtualaus objekto/personažo, netgi jeigu jie randasi fiziškai šalimais žmogaus, matančio virtualius objektus. Priežastis tam yra labai paprasta – objektas/personažas egzistuoja tiktais to žmogaus smegenyse. Kadangi žmonės neturi pakankamai žinių apie smegenų fiziologiją, tai žmonės naiviai tiki, kad tokie virtualūs personažai yra „dvasinės būtybės“ gyvenančios „dvasiniame pasaulyje“. Pagrindinė asmenybė mato/girdi/jaučia „dvasines būtybes/objektus“ dėl labai paprasto mechanizmo – viena smegenų dalis veikia kaip stebėtojas (pagrindinė asmenybė stebi), o kitos smegenų dalys veikia kaip „menininkai“, kurie nupaišo tas „dvasines būtybes/objektus“ pagrindinei asmenybei. „Dvasinių būtybių/objektų“ matymas kartais dar yra vadinamas „nuotoliniu regėjimu“, „trečiąja akimi“ ir t.t.

Kai žmogus, matantis „dvasines būtybes“, papasakoja kitiems žmonėms apie savo „dvasinius regėjimus“, tai čia yra galimi du įvykių scenarijai:
1) jeigu to žmogaus „dvasinis regėjimas“ atitinka dogmas religijos, kuri vyrauja tame geografiniame regione, tada toks žmogus yra paskelbiamas šventuoju, ir tos religijos adeptai pradeda aukštinti ir garbinti tą žmogų;
2) jeigu to žmogaus „dvasinis regėjimas“ prieštarauja dogmoms religijos, kuri vyrauja tame geografiniame regione, tada toks žmogus yra paskelbiamas „apsėstas demonų“ arba psichiškai nesveiku ir yra patalpinamas į psichiatrijos ligoninę.
Kitaip sakant, vienas ir tas pats smegenų fiziologijos reiškinys (virtualių neegzistuojančių objektų/personažų matymas) gali būti aiškinamas dvejopai: 1) kaip beprotystės įrodymas, arba 2) kaip šventumo įrodymas. Kaip kad pavyzdžiui, jeigu Jūs papasakosite krikščionims, kad matėte elfą, tai krikščionys Jus uždarys į psichiatrinę ligoninę. Tačiau jeigu Jūs papasakosite krikščionims, kad matėte Jėzų arba Mergelę Mariją, tai krikščionys paskelbs Jus šventuoju, ir po Jūsų mirties Jūsų garbei statys paminklus ir melsis Jums kaipo šventajam, ir taip toliau.
Įdomu tai, kad šventyklos paprastai yra statomos tose vietose, kuriose (šios religijos) keletas adeptų matė „regėjimą“, patvirtinantį šios religijos dogmas. Pavyzdžiui, krikščionys stato koplyčias/bažnyčias/kryžius/ir t.t. tose vietose, kuriose koks nors krikščionis regėjo Jėzų/Mergelę Mariją/t.t. Lygiai tokia pati situacija yra hinduizme ir kitose religijose. Šiuolaikinėje psichiatrijoje yra laikoma, kad visi tokie „regėjimai“ puikiai atitinka „haliucinacijos“ kriterijus, ir žmonės, kurie mato tokius „regėjimus“, yra klasifikuojami kaip psichiniai ligoniai. Dauguma religinės paskirties architektūrinių statinių yra pastatyti tose vietose, kuriose (šios religijos) keletas adeptų matė haliucinacinius regėjimus.
Visi grožinė literatūra, tapyba ir kiti menai yra tiesiog persunkti religiniais siužetais, kurie remiasi haliucinaciniais regėjimais.
Kitaip sakant, haliucinaciniai regėjimai vaidina labai svarbią rolę žmonių visuomenėje.

Religiniai adeptai teigia, kad Dievai/angelai/demonai yra tam tikros rūšies dvasios, kurios egzistuoja anapus materialaus pasaulio ir kurios kartais apsireiškia kai kuriems „išrinktiesiems“ žmonėms, galintiems bendrauti su Dievais/angelais/demonais. Tačiau yra labai lengva pademonstruoti, kad tokie teiginiai prieštarauja realaus pasaulio faktams. Pavyzdžiui, paanalizuokime tokias krikščioniškas „dvasines būtybes“, kaip Jėzus ir Mergelė Marija. Jėzus ir Mergelė Marija apsireiškia „dvasiniuose regėjimuose“ tiktais tokiems žmonėms, kurie iš anksto žino apie jų egzistavimą, ir jais tiki. Tačiau, jeigu koks nors žmogus niekada negirdėjo apie Jėzų/Mariją, tuomet „dvasinių regėjimų“ metu jie jam neapsireikš. Pavyzdžiui, Jėzus/Marija negali apsireikšti Amazonės džiunglėse gyvenančiam šamanui, kuris niekada nėra matęs baltųjų žmonių civilizacijos, tačiau „dvasiniuose regėjimuose“ toks šamanas be problemų gali pamatyti indėniškus Amazonės džiunglių Dievus/dvasias. Australijos aborigenai ir Amerikos indėnai „dvasiniuose regėjimuose“ pradėjo matyti Jėzų/Mariją tiktais po to, kai europietiški krikščioniški misionieriai atvyko į Australiją ir Ameriką, ir supažindino vietinius gyventojus su Jėzumi/Marija. Iki baltųjų europiečių atvykimo į šiuos kontinentus nei vienas iš vietinių gyventojų niekada nėra matęs Jėzaus/Marijos „dvasiniuose regėjimuose“, jie matydavo tiktais savo religijos Dievus/dvasias/ir t.t.. Esmė yra tame, kad jeigu Jėzus/Marija būtų kažkuo panašiu į „visur-skraidančias-dvasias“, tuomet jie galėtų skraidyti po pasaulį ir galėtų apsireiškinėti vietiniams gyventojams įvairiuose pasaulio regionuose, ko pasėkoje vietiniai gyventojai pamatytų Jėzų/Mariją savo “dvasiniuose regėjimuose“ ir atsiverstų į krikščionybę nei kiek nedalyvaujant jokiems europietiškiems krikščioniškiems misionieriams. Kai europiečiai atvyktų į naujas geografines vietoves, tai jie rastų jau besimeldžiančius Jėzui/Marijai vietinius gyventojus, nes Jėzus/Marija apsireiškė jiems jau seniai iki atvykstant europiečių misionieriams. Tačiau tokio atvejo niekada nebuvo.
Per visą istoriją nėra dokumentuota nei vieno tokio atvejo.
Lygiai tas pats principas galioja ir europietiškiems krikščionim – jeigu krikščionis nieko nežino apie indėniškus dievus/dvasias, tai jie negalės jam apsireikšti „dvasiniame regėjime“.
Kodėl šitaip vyksta? Šio reiškinio veikimo mechanizmas yra štai toks. Kai žmogus nueina miegoti, tai jis sapne mato įvairius objektus/personažus, tokius kaip motina/tėvas/brolis, jo draugas, katinas, paukštis ir t.t.. Tarkime, žmogus savo sapne mato katiną. Sapne esantis katinas turi visas savybes, kurias turi realus katinas: jis vaikšto, miaukia, ėda kaip tikras katinas.
Kodėl sapne matomas katinas turi visas realaus katino savybes? Atsakymas yra paprastas. Žmogus anksčiau matė tikrą katiną ir katino modelis buvo išsaugotas šio žmogaus smegenų neuroniniuose tinkluose. Sapno metu, kai sapnų simuliatorius turi pateikti pagrindinei asmenybei katino atvaizdą, tai sapnų simuliatorius siunčia užklausą į smegenų duomenų bazę „ką mes žinome apie katinus? Pateikite katino modelį ir mes nupaišysime sapne katino atvaizdą“. Jeigu žmogaus smegenyse yra katino modelis, tai sapnų simuliatorius panaudoja tą neuronų klasterį, kuriame yra saugomas katino modelis, ir sapno metu nupaišo katiną. Tačiau jeigu smegenyse nėra katino modelio, tuomet sapnų simuliatorius negali sapne nupaišyti katino, nes jis neturi duomenų apie tai, kaip katinas turėtų atrodyti.
Atkreipsime dėmesį, kad neuronų klasteris, kuriame yra saugomas katino modelis, arba šuns modelis, ar kokio nors kito gyvūno modelis, esant tam tikrom aplinkybėm šis neuronų klasteris gali perimti žmogaus kūno valdymą. Tokiu atveju turime magišką-šamanišką transformaciją į vadinamąjį „vilkolakį“. Šiaurinių skandinavų senovės kronikose yra paminėti berserkeriai (arba berserkai) – šiaurės skandinavų nuožmūs kariai, kurie gali pavirsti į vilką arba į lokį, ir tokiu būdu patapti nenugalimais mūšyje. Berserkeriai nejausdavo skausmo ir tikėjo, kad jie pavirsta į vilką arbą į lokį.
Šiaurinių skandinavų „berserkerių“ reiškinys yra labai panašus į sekančius reiškinius: “cafard” arba “cathard” (Polinezija), “mal de pelea” (Puerto Rikas), “iich'aa” (Navaho), Zulu kovinis transas. Panašūs reiškiniai sutinkami Laose, Papua Naujojoj Gvinėjoj ir kitose pasaulio šalyse.
Šiuolaikinėje psichiatrijoje senovės „berserkerių“ fenomenas yra žinomas su tokiais pavadinimais kaip „klinikinė likantropija“ ir „amok“. Neurovizualizacijos būdu ištyrus pacientus, turinčius klinikinės likantropijos diagnozę, tyrimai parodė, kad smegenų dalys, susijusios su kūno formos reprezentacija, turi neįprastą aktyvaciją. Tai reiškia, kad kai žmonės pasakoja, kad jų kūno forma transformuojasi, tai tie žmonės tikrai patiria šiuos pojūčius.

Žemiau yra pateiktas dokumentinis filmukas, kuriame yra parodyta, kaip tai atrodo praktikoje. Atkreipsime dėmesį, kad filmuke rodomi žmonės nėra aktoriai ir jie nevaidina, filmuke yra nufilmuoti realūs įvykiai per sekmininkų religines apeigas (sekmininkai – tai viena iš protestantizmo/krikščionybės krypčių).

Tas pats identiškas reiškinys skirtingose kultūrose yra vadinamas skirtingais pavadinimais. Apibendrinantis šio reiškinio pavadinimas – „apsėdimas dvasiomis“.
Visais atvejais ir visose kultūrose vyrauja tas pats dėsningumas – „apsėdimas dvasiomis“ moterų tarpe pasitaiko daug dažniau nei kad vyrų tarpe (10 arba daugiau kartų dažniau).
Detaliau skaitykite straipsnyje „Apsėdimas dvasiomis įvairiose kultūrose“.


... Pratęsimas bus vėliau ... Tekstas ruošiamas ...


Dėmesio: lietuviškas tekstas – tai vertimas iš rusų ir anglų kalbos. Lietuviškas tekstas yra nepilnas. Pilną tekstą skaitykite rusiškai arba angliškai.

Apie tai, kaip sensorinė deprivacija sukelia haliucinacijas, detaliau skaitykite šioje nuorodoje.

Daugelis religinių lyderių praktikuodavo ilgalaikės sensorinės deprivacijos procedūras, kurios padeda iššaukti dirbtines haliucinacijas, kurių metu religinis adeptas gali išgirsti Dievo balsą ir/ar įvairių kitų dvasinių būtybių balsus. Norėdami pasiekti sensorinę deprivaciją, religiniai adeptai, kaip taisyklė, lipa į aukštus kalnus, apsigyvena uoloje, ir panašiai. Kaip kad, pavyzdžiui, islamo įkūrėjas Mahometas lipdavo į kalną, vadinamą Jabal an-Nūr (netoli Mekos), ir daug dienų iš eilės būdavo ant to kalno esančioje uoloje (kuri yra vadinama Hira), ir po ilgo laiko, praleisto sensorinės deprivacijos būsenoje, Mahometas pradėjo girdėti arkangelo Gabrieliaus balsą, kuris sudiktavo Mahometui Korano tekstą.

Suformuluokime paprastą klausimą: kiek realūs yra tie „dvasiniai pasauliai“? Atsakymui panaudosime analogiją. Paanalizuokime kompiuterinį žaidimą, kuriame yra dvimatis arba trimatis pasaulis su savo virtualiais personažais, su savo dėsniais ir taisyklėmis ir t.t. Kai žmogus žaidžia kompiuterinį žaidimą, tai jis sąveikauja su virtualaus žaidimo personažais tarsi tas virtualus pasaulis būtų realus. Tačiau jeigu mes fiziškai sunaikinsime kompiuterį, tai tas virtualus pasaulis su visais savo virtualiais personažais bus sunaikintas.
Lygiai tokia pati situacija yra ir su „dvasiniais pasauliais“. Visi šie „dvasiniai pasauliai“ yra generuojami smegenyse esančių neuroklasterių (lygiai tas pats vyksta miego metu sapnuojant) ir pagrindinė asmenybė (kuri patenka į tokį „dvasinį pasaulį“) neturi absoliučiai jokių įrankių, įgalinančių atskirti sumodeliuotą virtualų pasaulį nuo realaus pasaulio. Kai pagrindinė asmenybė patenka į „dvasinį pasaulį“, tai būnant tokio „dvasinio pasaulio“ viduje viskas atrodo labai realistiškai.
Analogiškai kaip ir aukščiau aprašytoje situacijoje su kompiuteriu ir kompiuteriniais žaidimais, lygiai toks pats principas galioja ir žmogaus smegenims: „dvasinis pasaulis“ egzistuoja tol, pakol egzistuoja fizinės smegenys, generuojančios garsus ir vaizdus „dvasiniame pasaulyje“, tačiau fiziškai sunaikinus smegenis visi šie „dvasiniai pasauliai“ irgi yra sunaikinami.
Tačiau religiniai adeptai naiviai tiki, kad „dvasiniai pasauliai“ gali egzistuoti be fizinių smegenų. Šis tikėjimas yra lygiavertis įsitikinimui, kad kompiuterinio žaidimo virtualus pasaulis ir toliau egzistuos po fizinio kompiuterio sunaikinimo.
Virtualūs pasauliai gali būti daugiasluoksniai (analogiškai kaip rusiškoje matrioškoje – pasaulis pasaulyje, t.y. virtuali mašina, kuri randasi kitos virtualios mašinos viduje) – kai pagrindinė asmenybė palieka vieną virtualų pasaulį ir atsibunda, tačiau po pabudimo atsiduria kitame virtualiame pasaulyje.

https://lt.wikipedia.org/wiki/Smegenys_rezervuare

Smegenys rezervuare yra filosofinė idėja, kad mokslininkas gali ištraukti žmogaus smegenis iš kūno, įdėti į gyvybę palaikantį skystį ir prijungti smegenų neuronus prie superkompiuterio, duodančio elektrinius impulsus, kurie būtų identiški gaunamiems normaliomis sąlygomis. Tada kompiuteris simuliuotų realybę (įskaitant tinkamas aplinkos reakcijas į iš smegenų išeinančius signalus) ir žmogus su nuo kūno atsietomis smegenimis toliau gyventų ir patirtų normalius pojūčius, visiškai nesusijusius su išoriniu pasauliu. Gyvenantis tokioje simuliacijoje žmogus nebūtinai žinotų, kad jis gyvena „netikrame“ pasaulyje, todėl dažnai keliamas klausimas, ar mūsų pasaulis nėra tokia simuliacija. Filosofijoje smegenų rezervuare elementas yra naudojamas daugybėje minčių eksperimentų, susijusių su žinojimo, realybės, tiesos, sąmonės ir prasmės problemomis. Taip pat idėja yra kartais naudojama mokslinės fantastikos kūriniuose. Paprasčiausias smegenų rezervuare scenarijus yra argumentas už filosofinį skepticizmą ir solipsizmą: jei smegenys rezervuare gautų ir siųstų tokius pačius impulsus kaip būdamos kaukolėje ir tie impulsai yra vienintelis būdas smegenims sąveikauti su aplinka, tada iš mūsų perspektyvos neįmanoma pasakyti, ar mes esame kaukolėje, ar rezervuare. Bet pirmuoju atveju daugelis žmogaus įsitikinimų yra teisingi (jei jis, pavyzdžiui, tiki, kad jis eina gatve arba valgo ledus), o antruoju atveju – klaidingi. Pasak argumento, kadangi iš principo yra neįmanoma atmesti būvimo smegenimis rezervuare galimybės, negalime ir nieko tikro apie pasaulį žinoti. Smegenų rezervuare argumentas yra šiuolaikinė panašaus Renė Dekarto argumento versija. 1641 m veikale Apmąstymai apie pirmąją filosofiją jis svarstė, kad negali pasitikėti savo pojūčiais, nes įmanoma, kad kiekvieną jo pojūtį valdo „pikto genijus“. Vėliau jis šią idėją atmeta samprotaudamas, kad tobulas Dievas mūsų neapgaudinėtų. Smegenų rezervuare idėja taip pat yra susijusi su tame pačiame veikale išdėstytais Dekarto įtarimais, kad jis sapnuoja. Smegenys rezervuare

Wikipedia

https://en.wikipedia.org/wiki/Brain_in_a_vat

In philosophy, the brain in a vat (alternately known as brain in a jar) is a scenario used in a variety of thought experiments intended to draw out certain features of our ideas of knowledge, reality, truth, mind, consciousness and meaning. It is an updated version of René Descartes' Evil Demon thought experiment originated by Gilbert Harman. Common to many science fiction stories, it outlines a scenario in which a mad scientist, machine, or other entity might remove a person's brain from the body, suspend it in a vat of life-sustaining liquid, and connect its neurons by wires to a supercomputer which would provide it with electrical impulses identical to those the brain normally receives. According to such stories, the computer would then be simulating reality (including appropriate responses to the brain's own output) and the "disembodied" brain would continue to have perfectly normal conscious experiences, such as those of a person with an embodied brain, without these being related to objects or events in the real world. Uses The simplest use of brain-in-a-vat scenarios is as an argument for philosophical skepticism and solipsism. A simple version of this runs as follows: Since the brain in a vat gives and receives exactly the same impulses as it would if it were in a skull, and since these are its only way of interacting with its environment, then it is not possible to tell, from the perspective of that brain, whether it is in a skull or a vat. Yet in the first case most of the person's beliefs may be true (if they believe, say, that they are walking down the street, or eating ice-cream); in the latter case their beliefs are false. Since the argument says one cannot know whether one is a brain in a vat, then one cannot know whether most of one's beliefs might be completely false. Since, in principle, it is impossible to rule out oneself being a brain in a vat, there cannot be good grounds for believing any of the things one believes; a skeptical argument would contend that one certainly cannot know them, raising issues with the definition of knowledge. The brain in a vat is a contemporary version of the argument given in Hindu Maya illusion, Plato's Allegory of the Cave, Zhuangzi's "Zhuangzi dreamed he was a butterfly", and the evil demon in René Descartes' Meditations on First Philosophy. A brain in a vat that believes it is walking

Wikipedia

https://ru.wikipedia.org/wiki/Мозг_в_колбе

Мозг в колбе — в философии — это разновидность мысленных экспериментов, иллюстрирующих зависимость человека в понимании действительности от его субъективных ощущений. Происходит от гипотезы Злого демона (англ.) Рене Декарта и часто используется для иллюстрации скептицизма. Мысленный эксперимент В общем случае суть эксперимента выводится из идеи, свойственной научно-фантастическим произведениям, о том, что некий любопытный учёный может извлечь мозг некоего подопытного человека из тела, поместить его в колбу с питательным раствором и подключить нейроны к компьютеру, генерирующему электрические импульсы, идентичные тем, которые получал бы мозг, находясь в теле, а также реагирующему на нервные импульсы, посылаемые мозгом. Компьютер может симулировать виртуальную реальность, таким образом человек, которому принадлежит мозг, несмотря на отсутствие тела, будет по-прежнему осознавать себя существующим и постигающим окружающий мир, генерируемый компьютером, считая его реальным. Мыслительный эксперимент, получивший название «мозги в бочке», принадлежит Х. Патнэму. Это своего рода «физиологическая модель» субъективного идеализма Дж. Беркли. В философии Возможные сценарии данного мысленного эксперимента используются в философии скептицизма и солипсизма в утверждениях следующего рода: так как мозг в колбе производит и получает точно такие же импульсы, как он делал бы это, находясь в черепе, так как эти импульсы являются для мозга единственной возможностью взаимодействовать с окружающей реальностью, то с точки зрения мозга нет возможности гарантированно утверждать, находится ли он в черепе или в колбе. В первом случае вера человека (обладателя мозга) в объективность своих ощущений (например, что человек гуляет по улице, или ест мороженое) — будет истинной, а во втором — ложной. Так как невозможно знать, не находится ли мозг в колбе, следовательно, может быть, что большинство верований в объективную реальность — ложны. Мозг, помещённый в колбу

Wikipedia

Marvin Minsky ir John McCarthy pasiūlė įdomią idėją kaip būtų galima atpažinti ar pasaulis aplink mus yra simuliuotas kompiuterio ar ne. Tuo atveju, jeigu pasaulis aplink mus yra simuliuojamas skaitmeninio kompiuterio pagalba, tai toks kompiuteris, vykdydamas skaičiavimus su labai mažais ir labai dideliais skaičiais, turėtų išeigoje duot buferio perpildymo (angl. „overflow”) ir apvalinimo (angl. „round off”) klaidas, ir teoriškai stebėtojas šias klaidas gali aptikti.

Daug žmonių tiki, kad „dvasiniame pasaulyje“ keletas žmonių gali susitikti ir bendrauti tarpusavyje, ir tas yra vadinama „bendru kolektyviniu sapnu“ (arba „bendru sąmoningu sapnu“) ir taip toliau.
Tačiau realybė yra ta, kad „dvasiniai pasauliai“, sugeneruoti skirtingų žmonių smegenyse, negali keistis duomenimis tarpusavyje, nes šie „dvasiniai pasauliai“ yra generuojami atskirose skaičiavimo mašinose (t.y. smegenyse), kurios nėra tarpusavyje susiję. Kitaip sakant, „bendrą kolektyvinį sapną“ realizuot yra neįmanoma.

Dėmesio: lietuviškas tekstas – tai vertimas iš rusų ir anglų kalbos. Lietuviškas tekstas yra nepilnas. Pilną tekstą skaitykite rusiškai arba angliškai.


Dėmesio: lietuviškas tekstas – tai vertimas iš rusų ir anglų kalbos. Lietuviškas tekstas yra nepilnas. Pilną tekstą skaitykite rusiškai arba angliškai.


Lunatizmas (arba somnambulizmas arba nakvišumas) yra miego sutrikimas iš parasomnijų grupės. Medicinos tyrimų duomenimis, polinkis į lunatizmą yra būdingas maždaug 18-iolikai procentų bendros populiacijos, tačiau tiktais maždaug 1-am procentui gyventojų priepuoliai kartojasi reguliariai. Kas dešimtas žmogus bent kartą gyvenime turėjo lunatizmo priepuolį. Lunatizmo priepuolio metu žmogus išlipa iš lovos ir eina, tačiau jo sąmoningumo, reakcijos ir motorinių įgūdžių lygis yra žemas. Lunatikai atlieka veiksmus, kurie paprastai yra atliekami esant pilno budrumo būsenoje atsibudus.
Lunatikas grįžta atgal į lovą pats arba su kitų pagalba. Lunatizmo priepuolio metu lunatikas paprastai atlieka paprastus veiksmus, kaip kad pavyzdžiui, atsisėda lovoje, eina į vonią ir tvarkosi, tačiau lunatiko veiksmai taip pat gali būti sudėtingi ir pavojingi, kaip kad pavyzdžiui, jis gali paruošti maistą, vairuoti automobilį, agresyviai gestikuliuoti, griebti haliucinacinius objektus, užsiimti seksu arba net nužudyti žmogų. Lunatikas netgi gali išeiti iš namų, važiuoti vairuodamas automobilį, užlipti ant stogo ir vaikščioti ant stogo kaip katinas ir t.t. Lunatizmo priepuolis gali tęstis nuo 30 sekundžių iki 30 minučių, o labai retais atvejais – netgi keletą valandų. Lunatikas labai silpnai reaguoja į kitų žmonių bandymus įtakoti jo veiksmus, arba pabendrauti su juo, ir tam, kad prižadinti lunatiką, tai reikia įdėti daug pastangų. Kai lunatiko ko nors paklausia, tai jis atsako neaiškiu murmėjimu arba jo atsakymas būna sudarytas iš vieno žodžio. Lunatikas paprastai nieko neprisimena arba prisimina labai mažai apie pavojingus įvykius, kuriuose jis dalyvavo (jis gali patekti į ugnį, gali būti palaidotas gyvas, gali būt gaudomas ant stogo, ir t.t.), kadangi lunatiko suvokimas yra tokioje būsenoje, kurioje yra sunku įsiminti įvykius. Ir nors lunatiko akys yra atmerktos, tačiau akių išraiška yra užtemdyta ir žvilgsnis yra nukreiptas į tolį. Daugelyje šalių lunatikų nepriima į karinę tarnybą, kadangi lunatizmo priepuolio metu jie gali neteisingai panaudoti ginklus arba karinę įrangą. Plačiai paplitusi klaidinga nuomonė teigia, kad lunatikas atseit negali pats savęs sužaloti. Tačiau iš tikrųjų lunatikai gali patys save sužaloti dėl judrumo arba balanso stokos. Dar viena plačiai paplitusi klaidinga nuomonė teigia, kad lunatikas atseit yra nepavojingas, tačiau yra užfiksuota daugybė atvejų, kai lunatikai dalyvavo smurtiniuose veiksmuose, netgi įvykdydavo žmogžudystes, tačiau po pabudimo nieko apie tai neprisimindavo.

Lunatizmas ir daugialypės asmenybės sutrikimas turi tą patį veikimo mechanizmą – autonominis neuroklasteris perima žmogaus kūno valdymą.
Skirtumas yra tiktais tame, kad lunatizmo atveju asmenybės persijungimas įvyksta kai žmogus nueina miegot, o tuo tarpu daugialypės asmenybės sutrikimo atveju asmenybei perjungt nereikia eit miegot, asmenybės persijungia pakol žmogus būna budrumo būsenoj.
Daugialypės asmenybės sutrikimo atveju, dažniausiai tos asmenybės yra mažo intelekto – analogiškai kaip zombio, tačiau retkarčiais pasitaiko atvejai, kai alternatyvios asmenybės yra aukšto intelekto.
Lygiai tas pats yra ir su lunatizmu - retkarčiais pasitaiko atvejai, kad alternatyvios asmenybės yra aukšto intelekto.

Šioje nuorodoje yra pateikta keletas dokumentinių filmukų apie lunatizmą.

„Liaudies išmintyje“ yra pilna pasakojimų apie lunatizmą, tačiau kadangi žmonės neturėjo pakankamai žinių apie smegenų fiziologiją, tai lunatizmo atvejai buvo mistifikuoti. Kaip kad pavyzdžiui, kai lunatikas lunatizmo priepuolio metu išeina iš savo namų, ir nuėjęs į kaimyno namus, pavagia iš kaimyno įvairius daiktus (auksą/sidabrą, juvelyrinius dirbinius, popierinius pinigus, malkas, grūdus, obuolius ir t.t.) ir kai parneša visus šiuos pavogtus daiktus į savo namus, tai „liaudies išmintis“ teigia, kad šeimininkui šiuos daiktus atnešė „aitvaras“.

Kai lunatikas lunatizmo priepuolio metu atlieka namų ruošos darbus (išplauna indus, nuskuta bulves ir t.t.), tai „liaudies išmintis“ teigia, kad tuos darbus nudirbo „naminukas“.

Šioje nuorodoje yra pateikta keletas dokumentinių filmukų apie naminukus (bildukus).

Koks yra lunatizmo veikimo mechanizmas? Jis yra labai paprastas. Nuėjus miegot, pagrindinė asmenybė užmiega, ir tuo metu koks nors autonominis neuroklasteris pergriebia žmogaus fizinio kūno valdymą ir atlieka tam tikrus veiksmus. Kai pagrindinė asmenybė atsibunda, tai ji negali prisiminti, kas nutiko lunatizmo priepuolio metu, kadangi ji nieko nežino apie įvykusius įvykius.

Kai lunatizmo priepuolio metu lunatikas atlieka seksualinio pobūdžio veiksmus, tai šis reiškinys yra vadinamas seksomnija. Tokie žmonės užsiima seksu lunatizmo priepuolio metu, o moterys gali netgi pastoti. Tačiau po pabudimo žmogus nieko neprisimena apie savo seksualinio pobūdžio veiksmus, atliktus lunatizmo priepuolio metu.

Kai kurie migdomieji (pavyzdžiui, „Zolpidem“) gali sukelti lunatizmo priepuolius, kurie labai skiriasi nuo standartinių lunatizmo priepuolių. Standartiniuose lunatizmo atvejuose su lunatiku yra beveik neįmanoma palaikyti prasmingo pokalbio, kadangi standartinio lunatiko intelekto lygmuo yra labai žemas. Tačiau kai lunatizmo priepuolį sukelia vaistai, tai lunatikas gali palaikyti prasmingą pokalbį su kitais žmonėmis, kurie netgi negalės atpažinti, kad kalbasi su lunatiku. Tačiau ryte atsibudęs, lygiai kaip ir esant standartiniui lunatizmo atvejui, lunatikas nieko negali prisiminti apie savo veiksmus, atliktus lunatizmo priepuolio metu.

Įdomu tai, kad dažnai nemigos priežastimi yra koks nors ikislenkstinis signalas, kuris yra per silpnas, kad pagrindinė asmenybė jį galėtų pastebėt/suvokt, tačiau kuris vis dėlto yra pakankamai stiprus, kad sukelti nemigą. Tokio atvejo klasikiniu pavyzdžiu yra padidėjęs skrandžio rūgštingumas, kuris yra per silpnas, kad pagrindinė asmenybė jį galėtų pastebėt/suvokt, tačiau kuris vis dėlto yra pakankamai stiprus, kad trukdytų užmigti. Žmogus gali išvis nesuvokti, kad savo skrandyje jis turi per didelį rūgštingumą, ir tokiu atveju jis niekaip negalės suprasti kodėl jis negali užmigti. Tačiau, jeigu žmogus, kenčiantis nuo nemigos, išgers bent vieną rūgštingumą neutralizuojančią tabletę (antacidinę tabletę, kuri neutralizuoja skrandžio rūgštį skrandyje), tai jis labai greitai užmigs. Tokiais atvejais antacidinės tabletės efektyvumas būna daug didesnis nei kad migdomųjų.

Panašus veikimo mechanizmas yra afekto būsenoje. Kai žmogui iškyla mirtino pavojaus situacija, tai autonominis neuroklasteris iš pagrindinės asmenybės perima kūno valdymą, ir pradeda valdyt kūną, atlikdamas apsauginius ir/arba kitus veiksmus, skirtus išgelbėti žmogaus gyvybę, ir paskui kūno valdymo kontrolę sugražina pagrindinei asmenybei. Daugelyje šalių „afekto būsena“ teismuose yra laikoma lengvinančia aplinkybe. Daugelyje šalių yra plačiai paplitusi praktika – jeigu teismo psichiatrai nustato, kad žmogžudystė buvo įvykdyta afekto būsenoje, tai žmogus yra išteisinamas ir neneša atsakomybės.
Religiniai adeptai tiki, kad kiekvienas žmogus turi savo „angelą sargą“, kuris saugo ir nukreipia žmogų, o taip pat gali išgelbėti žmogų nuo mirtino pavojaus. „Angelo sargo“ veikimo mechanizmas yra labai paprastas. „Angelas sargas“ – tai autonominis neuroklasteris, kuris mirtino pavojaus situacijoje perima žmogaus kūno valdymą ir tokiu būdu išgelbėja žmogaus gyvybę.

Panagrinėsime kaip vyksta dvasių iškvietimas spiritistinių seansų metu, išnagrinėsime kokie yra šio reiškinio veikimo mechanizmai. Spiritistinių seansų metu dvasios gali būt iškviečiamos skirtingais būdais, tačiau vienas populiariausių ir geriausiai veikiančių metodų yra „adatos su siūlu“ metodas, kuris yra štai toks.
Aplink stalą susėda keletas žmonių (dažniausiai 3-10 žmonių), ant stalo yra dedamas popieriaus lapas, ant kurio yra nupaišytas apskritimas, o apskritimo perimetre yra užrašytos abėcėlės raidės (žemiau yra pateiktas tokios „dvasių iškvietinėjimo lentos“ pavyzdys).

http://www.abaxion.com/kee110.htm

Buckland Spirit Board

http://zentaro.ru/284

Вызов духов с помощью иголки (спиритическая доска по-русски) Не раз, каждый смотрящий голливудские кинематографические произведения, видел в ужастиках или прочих мистиках и триллерах спиритическую доску, представляющую собой планшет с буквами и цифрами, по которому медиум водит специальным указателем — вроде как он это делает под руководством потусторонних сил, желающих пообщаться. В России аналогом такой доски являются лист бумаги и обычная швейная иголка: выглядит не столь эффектно, но, как любой может убедиться на практике, инструмент получается намного эффективнее, точнее и объективнее. Изготовить сей спиритический набор под силу каждому: возьмите лист бумаги и начертите три круга друг в друге — концентрических. Можно просто циркуль иглой в центр воткнуть, начертить первый круг, отодвинуть лапку и начертить второй, потом третий. Центральный круг разделить пополам; в одном полукруге написать «ДА», во втором «НЕТ». Область следующего круга разделить на десять частей и пронумеровать от 0 до 9. Последний круг для букв. Всё — спиритический планшет готов. Теперь продеваем в иголку нитку. Опускаем конец иглы в получившееся от циркуля углубление в центре планшета (или можно расковырять самостоятельно, если вы картинку, например, распечатали) и держа за нитку, делаем так, чтобы игла висела под небольшим углом, что позволит ей очень легко вращаться вокруг своей оси от лёгкого дуновения (подуйте слегка на иглу с разных сторон), не заваливаясь в какую-нибудь одну сторону. Иголка будет, вращаясь, показывать ушком, как часовой стрелкой, на цифру или букву — в зависимости от ответа, требуемого в конкретном случае. Сам сеанс следует проводить, положив лист расчерченной бумаги на ровную поверхность, в помещении с полным отсутствием сквозняков, так как игла на нитке очень чувствительна (именно поэтому ответы духов и будут очень точны). Впрочем, должен предупредить, что сквозняки и даже ощутимый ветер не будут помехой при мощном контакте: в таких случаях бывает, что иголка оставляет даже заметный след в полированных поверхностях, а при отсутствии контакта, никакие климатические чудеса не помогут. Некоторые предпочитают для спиритического сеанса ночное время суток или специально затемнённые помещения, свечи, призывающие заклинания и даже алтарь. По практике могу сказать, что всё вышеперечисленное помогает лишь психической настройке медиума; весьма плодотворные контакты удавалось устанавливать и при электрическом свете, и средь бела дня, и на обычном кухонном столе. Хотя свеча — это, конечно, простейший магический выключатель: зажигая свечу, начинаем ритуал, гася её — заканчиваем (или обрываем нежелательное общение). Должен предупредить: под вызовом духов подразумеваются не только Элвис Пресли, бабайка или ваш умерший родственник — это даже скорее маловероятно. На вызов обычно являются сущности проживающие в данном конкретном месте, чаще всего домовые (и тут можете задать себе вопрос о последствиях: например, комфортно ли вам будет дальше жить в вашей квартире, если вы узнаете, что рядом с вами постоянно кто-то неведомый находится?)

Журнал Магия - ZenTaro.ru

Vienas iš dalyvių ima į rankas siūlą, ant kurio galo kabo adata, ir laiko savo ranką ore virš stalo tokiu būdu, kad adata kabėtų virš centro apskritimo, kuriame yra surašytos abėcėlės raidės. Tada seanso dalyviai nusprendžia kieno dvasią jie bandys iškviesti. Tarkim dalyviai nutarė kad kvies Napoleono dvasią. Tada visi dalyviai susikaupia ir mintimis pradeda kviest Napoleono dvasią. Tačiau dvasios turi savo nuosavą valią ir todėl ne visada pasiseka iškviest norimą dvasią. Yra labai paprasta patikrinti ar pavyko iškviest norimą dvasią. Reikia uždavinėt klausimus dvasiai, o dvasia pateikia atsakymus per siūlą, ant kurio galo kabo adata. Uždavus dvasiai klausimą, reikia laikyti ranką su siūlu virš lentos ir atidžiai stebėt kurlink pajudės pakabinta adata. Adata turi judėt nuo vienos abėcėlės raidės link kitos raidės, tokiu būdu suformuodama žodžius ir sakinius. Jeigu adata niekur nejuda, arba judėdama per lentą sudėlioja beprasmių raidžių kratinį, tuomet yra laikoma, kad dvasios iškviest nepavyko. Tačiau tai ne bėda. Galite bandyti iškviest tą pačią dvasią iš naujo, tačiau dabar adatą su siūlu į rankas jau turi paimt kitas dalyvis, ir dvasios iškvietimo procedūra kartojama iš naujo. Jeigu ir vėl nepavyko, tuomet adatą su siūlu ima trečias dalyvis ir procedūra kartojama iš naujo. Ir taip toliau. Ir tiktais tokiu atveju, jeigu nei vienam iš dalyvių nepavyko iškviest norimos dvasios, tai tiktais tuomet yra laikoma, kad šios dvasios iškviesti negalima, ir tuomet dalyviai turi pasirinkt kitą dvasią iškvietinėjimui. Jeigu nepavyko iškviest Napoleono dvasios, tai gal pavyks iškviest Abraomo Linkolno dvasią. Ir iškvietinėjimo procedūra yra kartojama nuo pradžių. Procedūra yra kartojama tiek kartų, kiek prisireiks, iki pagaliau pavyks sėkmingai iškviest nors kokią nors kitą dvasią. Kai dvasia yra iššaukta, tai bendravimas su dvasia yra vykdomas uždavinėjant klausimus ir atidžiai stebint adatos judėjimą virš apskritimo su abėcėlės raidėm. Judant adatai, iš raidžių turi susiformuot žodžiai ir sakiniai.
Lygiai tokia pat procedūra gali būti panaudota norint pabendrauti su įvairiais Dievais, kaip kad pavyzdžiui, su Jėzumi/Krišna/Buda/ir t.t.

Bendravimas su dvasia (spiritistinis seansas) paklusta štai tokie dėsniams:

1) Adata su siūlu turi būti būtinai laikoma rankoje kokio nors gyvo žmogaus. Jeigu siūlą su adata pririšim prie kokio nors negyvo objekto (tarkim prie lempos, prie lubų, ar panašiai), tai jokia dvasia negalės tos adatos pajudint iš vietos ir sudėliot iš raidžių žodžių. Adata tiesiog kabos vietoj nejudėdama. Kitaip sakant, dvasia save apreikšt gali tiktais per gyvą žmogų. Jei nėra gyvo žmogaus, kuris laiko rankoj siūlą su adata, tai dvasia niekaip negalės apsireikšt. Jeigu siūlas su adata pririštas prie negyvo objekto, tai nepadės jokie magiški burtažodžiai, jokios maldos, jokie magiški smilkalai ar žvakės, jokie grojimai būgnu ar rėkavimai visa gerkle, nepadės niekas – adata tiesiog kabos vietoj nejudėdama. O juk remiantis teiginiais, kad dvasios atseit mėto ir judina sunkius daiktus (spintą, stalą ir panašiai), tai pajudint siūlą su adata dvasiom turėtų būt tikras menkniekis. Spiritistinių seansų technikos akivaizdžiai įrodo, kad dvasios negali pajudint negyvų daiktų – nei viena dvasia nėra pajėgi pajudint adatą su siūlu iš vietos, jei tas siūlas pririštas prie negyvo daikto. Dvasia gali pasireikšt tiktais per judesius, kurios atlieka gyvas žmogus.

2) Ne visiem spiritistinės grupės dalyviam pavyksta iškviest norimą dvasią X laikant siūlą su adata rankoje. Tarkim, jeigu grupėje yra 10 žmonių, tai gali pavykt bendraut su dvasia X iš 10-ties žmonių grupės tarkim 3 žmonėm, arba 5 žmonėm, arba 7 žmonėm ar panašiai. Tik labai retais atvejais su dvasia X gali bendraut visi grupės dalyviai laikydami siūlą su adata rankoje.

3) Kiekvienas žmogus turi savo unikalų „psichologinį portretą“, ir žmogų galima identifikuoti pagal jo unikalią charakteringą kalbos manierą, unikalų charakteringą žodyną, unikalų charakteringą sakinių stilių, netgi pagal charakteringas gramatines klaidas ir taip toliau. Kaip kad pavyzdžiui, jei turime prieš akis 10 sakinių ilgio teksto ištrauką, tai dažnai galime pakankamai gerai atpažint ar tekstą rašė Petras ar Jonas ar Marytė ar Onutė ar dar kažkas kitas. Lygiai tas pats principas galioja ir dvasioms. Dvasios irgi turi savo unikalų psichologinį portretą. Tačiau labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad vykdant spiritistinius seansus, viena ir ta pati dvasia X (tarkim Napoleono dvasia) įgauna vienokį arba kitokį „psichologinį portretą“, priklausomai nuo to, kuris žmogus laiko siūlą su adata rankoje. Kaip kad pavyzdžiui, jei siūlą su adata rankoje laikys Jonas, tai Napoleono dvasia viską labai gerai išmanys apie muziką, tačiau nesusigaudys techninėje srityje; o jei siūlą su adata rankoje laikys Petras, tai Napoleono dvasia pataps nieko nesiorientuojanti muzikoje, tačiau gerai išmananti techninius dalykus; sugražinus siūlą su adatą vėl atgal Jonui, Napoleono dvasia vėl pataps išmananti muziką ir nesiorientuojanti technikoj. Kitaip sakant, spiritistinių seansų eksperimentiniai rezultatai aiškiai rodo, kad Napoleono dvasia kaitalioja savo „psichologinį portretą“ priklausomai nuo to, kurio žmogaus rankose yra siūlas su adata. Akivaizdu, kad jei Napoleono dvasia būtų nepriklausomas savarankiškai egzistuojantis objektas, tai jos „psichologinis portretas“ nesikeistų ir nepriklausytų nuo to, kuris žmogus laiko rankoje siūlą su adata. O tai reiškia, kad Napoleono dvasia yra modeliuojama neuronų klasterio žmogaus smegenyse. Kadangi skirtingi žmonės turi skirtingas žinias apie tą patį Napoleoną, tai skirsis ir Napoleono modeliai skirtingų žmonių smegenyse. Kai kurie dalykai sutaps, bet bus ir skirtumų. Ir kuo daugiau skiriasi žmonių žinios apie Napoleoną, tuo labiau skiriasi Napoleono dvasios „psichologinis portretas“, kai tie žmonės kalbina Napoleono dvasią naudodami siūlą su adata. Jeigu žmogaus smegenyse yra nepakankamas kiekis žinių apie Napoleoną, tai yra, jei žmogaus smegenyse yra labai silpnas Napoleono modelis, tai tokiam žmogui nepavyks iškviest Napoleono dvasios spiritistinio seanso metu.
Eksperimentiniai rezultatai rodo, kad dvasios, kurios yra iškviečiamos spiritistinių seansų metu, iš tikrųjų yra to žmogaus smegenyse esantys autonominiai neuroklasteriai, kurie modeliuoja tos dvasios X personažą. Kitaip sakant, spiritistinių seansų metu žmogus kalbasi su autonominiais neuroklasteriais, esančiais jo paties smegenyse, analogiškai kaip ir eksperimentuose atliktuose su pacientais su perskeltom-smegenim. Žmonės, kuriems trūksta žinių apie smegenų fiziologiją, naiviai tiki, kad jie bendrauja su dvasiomis, egzistuojančiomis už materialaus pasaulio ribų.

Žemiau yra pateiktas dokumentinis filmukas, kuriame šuo atakuoja savo koją, kadangi autonominis neuroklasteris (esantis šuns smegenyse) judina koją. Šuns pagrindinė asmenybė nejudina kojos, koją judina autonominis neuroklasteris, ir dėl šios priežastis šuns pagrindinė asmenybė atpažįsta šį judėjimą kaip „priešą“.
Per spiritistinius seansus mediumo rankos/kojos juda lygiai taip pat, kaip ir šiame pavyzdyje su šuniu – mediumo ranką/koją judina mediumo smegenyse esantis autonominis neuroklasteris.
Lygiai toks pat reiškinio mechanizmas yra virgulėse/biolokacijoje/radiostezijoje, psichografijoje ir t.t.

Šioje nuorodoje yra pateikta daugiau dokumentinių filmukų apie šunis atakuojančius savo koją.

4) Iškviestoji dvasia gali kalbėti tiktais tomis kalbomis, kurias moka mediumas. Iškviestoji dvasia negali kalbėt tokia kalba, kurios nemoka mediumas. Kaip kad pavyzdžiui, jeigu rusų tautybės mediumas, kuris nemoka prancūzų kalbos, iškvies prancūzo Napoleono dvasią, tai Napoleono dvasia kalbės tiktais rusiškai ir ji negalės nei žodelio išlement prancūziškai. Kai religiniams adeptams užduodi klausimą kaipgi prancūzo Napoleono dvasia moka rusų kalbą, tai religiniai adeptai vieningai tvirtina, kad dvasios atseit moka visas pasaulio kalbas. Tačiau jeigu dvasios moka visas kalbas, tai tegu iškviestoji dvasia ir pašneka savo gimtąja kalba. Tebūnie prancūzas Napoleonas pašneka prancūziškai. Tačiau prancūzo Napoleono dvasia negali išlement nei žodelio prancūziškai, jeigu mediumas yra rusas, nemokantis prancūzų kalbos.
Šie eksperimentiniai rezultatai rodo, kad dvasios, kurios yra iškviečiamos spiritistinių seansų metu, iš tikrųjų yra to žmogaus smegenyse esantys autonominiai neuroklasteriai, kurie modeliuoja tos dvasios X personažą. Kitaip sakant, spiritistinių seansų metu žmogus kalbasi su autonominiais neuroklasteriais, esančiais jo paties smegenyse, analogiškai kaip ir eksperimentuose atliktuose su pacientais su perskeltom-smegenim. Žmonės, kuriems trūksta žinių apie smegenų fiziologiją, naiviai tiki, kad jie bendrauja su dvasiomis, egzistuojančiomis už materialaus pasaulio ribų.

5) Jeigu spiritizmo seansai yra vykdomi reguliariai ir ilgą laiką, tai po tam tikro laiko, gan dažnai mediumai pradeda susidurti su „nesuprantamais, keistais ir baisiais dalykais“ – namuose daiktai pradeda „patys savaime“ atsirasti kitose vietose nei kad jiems priklauso būti (pavyzdžiui, batai atsiranda šaldytuve), iš spintų išmėtomi drabužiai, nuverčiamos ant grindų spintos, apverčiami stalai, sulaužomi daiktai ir taip toliau. Tačiau visose šiose istorijose visąlaik kartojasi vienas dėsningumas – kai to žmogaus paklausi „o ar tu matei pats savo akimis kaip tie daiktai juda, skraido arba lūžta?“, tai atsakymas visada būna štai toks: „savo akimis nemačiau, tačiau kai atidariau kambarį, tai radau visus daiktus išmėtytus, spintą nuverstą ant grindų ir t.t.“. Kitaip sakant, žmogus visąlaik mato tiktais jau galutinį rezultatą (perdėliotus ir sulaužytus daiktus), tačiau niekada nemato paties veiksmo – kaip gi tie daiktai juda arba lūžta. Vieniems mediumams šie „nesuprantami, keisti ir baisūs baisus dalykai“ praeina patys ir daugiau nebesikartoja, tačiau kitiems mediumams šie įvykiai nepraeina ir kartojasi iki pakol žmogui galutinai pakrinka nervai dėl nuolatinės baimės ir tas žmogus atsiduria psichiatrinėje ligoninėje.

Suformuluokime paprastą klausimą: kodėl spiritistiniai seansai priveda prie „keistų, nepaaiškinamų, šiurpių įvykių“, kuriuos pradeda patirt mediumas?
Atsakymas yra paprastas. Jeigu spiritistiniai seansai yra vykdomi reguliariai ir ilgą laiką, tai autonominiai neuroklasteriai, esantys smegenyse, vis labiau įgauna gebėjimą valdyti žmogaus kūną, nepriklausomai nuo jo pagrindinės asmenybės – iš pradžių pradeda nuo mažų, mikroskopinių rankos judesių, o vėliau autonominis neuroklasteris įgyja gebėjimą pergriebti viso kūno kontrolę ir šis reiškinys yra vadinamas „lunatizmu“.
Lunatizmo priepuolio metu žmogus atsikelia iš lovos, vaikšto po namus, perdėliodamas ir laužydamas įvairius daiktus, eina atgal į lovą, o atsibudęs ryte nieko neatsimena ką veikė naktį. Po atsibudimo, savo namuose jis randa kai kuriuos daiktus perdėliotus į neįprastas vietas, o kitus daiktus randa sulaužytus. Ir tuomet žmogus pradeda iškart panikuoti – „kas perdėliojo šiuos daiktus, jeigu aš namie buvau tiktais vienas?“. Tam, kad žmogus neišprotėtų, tai yra reikalingas pasaulio modelis, kuris galėtų paaiškinanti įvykius, vykstančius aplink žmogų. Greičiausiai ateinantis į galvą paaiškinimas tokiems įvykiams yra štai toks: šiuos daiktus perdėliojo kokia nors skraidanti demoniška dvasia. Tačiau tiesa yra tame, kad žmogus pats perdėliojo daiktus lunatizmo priepuolio metu, tačiau jis to nežino, todėl jis tvirtai nusprendžia, kad po jo namus skraido demoniška dvasia. Lunatizmo priepuolio metu žmogus gali netgi ką nors užmušti, tačiau po atsibudimo jis bus įsitikinęs, kad šių žmonių nužudymus įvykdė demoniškos dvasios.
Jeigu „nesuprantami, keisti ir šiurpūs dalykai“ nutinka naktį, tai tokiu atveju tai klasikinis lunatizmo atvejis, tačiau jeigu „nesuprantami, keisti ir šiurpūs dalykai“ nutinka dienos metu (tokie atvejai yra daug retesni) – tuomet tai „daugialypės asmenybės sutrikimo“ atvejis. Tačiau dažniausiai spiritistiniai seansai priveda prie „demoniško apsėdimo“.
Lunatizmo, daugialypės asmenybės sutrikimo ir demoniško apsėdimo veikimo mechanizmas yra visiškai toks pats identiškas – autonominis neuroklasteris perima žmogaus kūno valdymą. Lunatizmas, daugialypės asmenybės sutrikimas ir demoniškas apsėdimas – tai to paties reiškinio skirtingos pasireiškimo formos.

... Pratęsimas bus vėliau ... Tekstas ruošiamas ...

Dėmesio: lietuviškas tekstas – tai vertimas iš rusų ir anglų kalbos. Lietuviškas tekstas yra nepilnas. Pilną tekstą skaitykite rusiškai arba angliškai.

Psichografija (kuri dar yra vadinama automatiniu rašymu) – tai reiškinys, kai žmogus ima popieriaus lapą, padeda lapą ant stalo, paima į ranką rašiklį, padeda ranką ant popieriaus lapo ir žmogaus ranka pradeda automatiškai rašyti tekstą, nepriklausomai nuo to žmogaus pagrindinės asmenybės, ir iš šalies atrodo tarsi kita būtybė užvaldė žmogaus ranką. Psichografijos seanso metu žmogus išvis nekontroliuoja teksto turinio, kuris yra rašomas ant popieriaus lapo, ir žmogus nežino, kas bus užrašyta ant popieriaus lapo. Labai dažnai per psichografijos seansą žmogus patenka į transo arba hipnotinę būseną, tačiau pasitaiko atvejų, kuomet žmogus išlieka visiškai sąmoningas. Psichografijos seanso metu rašymo stilius ir psichologinis portretas patampa visiškai skirtingas nuo originalaus žmogaus. Kadangi žmonės neturi pakankamai žinių apie smegenų fiziologiją, tai žmonės tiki, kad psichografija atseit įrodo, kad kažkokia tai dvasia iš nematerialaus pasaulio perima rašančiojo rankos valdymą ir rašantysis patampa mediumu (tarpininku tarp fizinio ir dvasinio pasaulių). Psichografijos seanso metu rašančiojo smegenyse esantys autonominiai neuroklasteriai valdo rašančiojo ranką. Šie autonominiai neuroklasteriai veikia kaip nepriklausomi agentai, kurie gali veikti nepriklausomai nuo rašytojo pagrindinės asmenybės.
Mediumizmas – tai praktika, kuri yra skirta užmegzti ryšį su mirusiųjų žmonių dvasiomis, ir šia praktika užsiima tam tikri žmonės, vadinamieji „mediumai“.
Profesorius Ernest Ropiequet “Jack” Hilgard iš Stanfordo universiteto atliko daugybę eksperimentų, kuriuose panaudodamas hipnozę hipnotizuojamame žmoguje įdiegdavo paslėptą stebėtoją, kuris bendravo tiktais psichografijos būdu.
Kitaip tariant, profesorius Ernest Ropiequet panaudodamas hipnozę indukuodavo autonominius neuroklasterius hipnotizuojamame žmoguje.

Hipnozės veikimo mechanizmas yra labai paprastas – hipnozės seanso metu žmogaus pagrindinė asmenybė yra užmigdoma ir hipnotizuotojas bendrauja tiesiogiai su autonominiais neuroklasteriais, esančiais hipnotizuojamo žmogaus smegenyse. Hipnotizuotojas duoda komandas tiesiogiai šiems autonominiams neuroklasteriams, ir komandos yra įvykdomos užhipnotizuoto žmogaus pagrindinei asmenybei apie tai nieko nežinant.
Yra plačiai paplitęs mitas, kuris teigia, kad „užhipnotizuotas žmogus nedaro jo moralei nepriimtinų dalykų“. Tačiau hipnozės veikimo mechanizmo schema atskleidžia šio mito klaidingumą.
Hipnozės seanso metu užhipnotizuoto žmogaus kūną valdo autonominis neuroklasteris, kuris gauna verbalines komandas iš hipnotizuotojo pagrindinės asmenybės. Tuo tarpu užhipnotizuoto žmogaus pagrindinė asmenybė yra atjungta nuo kūno valdymo. Atkreipsime dėmesį, kad autonominis neuroklasteris gali turėti ir turi visiškai kitokias „moralines vertybes“ nei kad pagrindinė asmenybė. O tai reiškia, kad kai kurie dalykai, kurie yra nepriimtini pagrindinei asmenybei gali būt pilnai priimtini autonominiui neuroklasteriui.
Autonominis neuroklasteris įvykdys visas hipnotizuotojo komandas, kurios autonominiam neuroklasteriui yra priimtinos ir nevykdys komandų, kurios autonominiam neuroklasteriui yra nepriimtinos.

Hipnozės schema

Šioje nuorodoje yra pateikta daugiau filmų apie hipnozę.

Virgulininkystė (dar vadinama biolokacija arba radiostezija) – tai požeminio vandens paieškos metodas, naudojant „stebuklingą“ šakelę, vadinama „virgule“. Virgulininkystės veikimo mechanizmas yra lygiai toks pat kaip ir psichografijoje. Virgulininkas ima į rankas „Y“ arba „L“ raidės formos šakelę, vadinama „virgule“ (lot. „virgula divina“ arba „baculus divinatorius“), ir šios virgulės judesiai atseit parodo, kurioje vietoje randasi požeminis vanduo, metalo rūda, brangenybės arba kiti objektai. Virgulės judėjimą valdo autonominis neuroklasteris, esantis virgulininko smegenyse, tačiau virgulininkas ničnieko nežino apie šį neuroklasterį, ir todėl virgulininkas naiviai tiki, kad kažkokia tai „dieviška galia“ judina virgulę. Jeigu virgulė yra paimama iš virgulinko rankų ir yra padedama ant nejudančio, negyvo daikto (pavyzdžiui, ant stalo, kėdės ir t.t.), tai virgulė iškart nustoja judėti. Virgulė juda tiktais būdama virgulinko rankose. Daugybė mokslinių eksperimentų parodė, kad virgulininkystės realus efektyvumas praktiškai lygus nuliui.

Mokslininkai-skeptikai, tyrinėjantys virgulininkystės reiškinį, vartoja terminą „ideomotorinis efektas“, kuris atseit paaiškina tokius reiškinius kaip automatinis rašymas, virgulininkystė, palengvinta komunikacija ir „Ouija lenta“ (lenta, skirta bendravimui su dvasiomis).
Tačiau tiesa yra tame, kad termino „ideomotorinis“ (kuris yra sudarytas iš dviejų dalių – „ideo“, reiškiančio „idėja“, ir „motorinis“ reiškiančio „raumenų motorika“) etimologija atskleidžia visišką supratimo neturėjimą apie šių reiškinių veikimo mechanizmus. Termino „ideomotorinis“ etimologija reiškia, kad idėjos judina virgulinko ranką, tačiau tai iškelia paprastą klausimą: KIENO idėjos virgulinko ranką? Ar virgulinko ranką judina jo paties idėjos? Ar virgulinko ranką judina virgulininko pagrindinės asmenybės idėjos? Eksperimentiniai duomenys rodo, kad virgulininko ranka nėra valdoma virgulininko pagrindinės asmenybės. Taigi, lieka atviras klausimas: kieno idėjos judina virgulinko ranką, jeigu tai nėra virgulininko pagrindinės asmenybės idėjos? Psichologai/psichiatrai teigia, kad kažkokia tai neaiškiai ir klaidingai apibrėžta „pasąmonė“ judina virgulinko ranką, tačiau jeigu Jūs paprašysite jų pateikti tikslų mokslinį apibrėžimą „kas tai yra pasąmonė?“, tai jie Jus paskandins pseudomoksliniuose, pilnuose vidinių tarpusavio prieštaravimų plepaluose, kurie neturi jokios semantinės prasmės – šie plepalai nei kiek nėra geresni, nei kad okultistų plepalai apie tą pačią temą.
Taigi, ištaisykime šią netvarką, ir kartą ir visiems laikams nusakykime aiškiai ir moksliškai. Autonominiai neuroklasteriai, esantys virgulininko smegenyse, judina virgulininko ranką. Šie autonominiai neuroklasteriai, esantys virgulininko smegenyse, veikia kaip nepriklausomi agentai, kurie gali veikti nepriklausomai nuo virgulininko pagrindinės asmenybės.

„Palengvinta komunikacija“ (arba „komunikacija su palaikymu“) ir „greitų paraginimų metodas“ turi lygiai tokį pat veikimo mechanizmą, kaip ir psichografija. Palengvintoje komunikacijoje pagalbininko ranką judina autonominis neuroklasteris, esantis pagalbininko smegenyse, tačiau pagalbininkas nieko nežino apie šį neuroklasterį savo smegenyse, ir todėl pagalbininkas naiviai tiki, kad pats ligonis judina savo ranką.

https://en.wikipedia.org/wiki/Facilitated_communication

Facilitated communication (FC), or supported typing, is a discredited technique used by some caregivers and educators in an attempt to assist people with severe educational and communication disabilities. The technique involves providing an alphabet board, or keyboard. The facilitator holds or gently touches the disabled person's arm or hand during this process and attempts to help them move their hand and amplify their gestures. In addition to providing physical support needed for typing or pointing, the facilitator provides verbal prompts and moral support. In addition to human touch assistance, the facilitator's belief in their communication partner's ability to communicate seems to be a key component of the technique. There is widespread agreement within the scientific community and multiple disability advocacy organizations that facilitators, not the person with the communication disability, are the source of all or most messages obtained through FC, by guiding the arm of the patient towards answers they expect to see or that form intelligible language. Alternatively, the facilitator may hold the alphabet board and move it to the disabled person's finger. Studies asking about things the facilitator cannot know (for example showing the patient but not the facilitator an object) have confirmed this, showing that a facilitator is generally unable to ‘help’ the patient sign out the answer to a question where they do not know what the answer should be. Numerous cases have been reported by investigators in which disabled persons were claimed by facilitators to be engaged in signing a coherent message while their (the disabled person's) eyes were closed, or they were looking away from or showing no particular interest in the letter board. Some facilitators have countered that FC cannot be clearly disproven by this method, since a testing environment might feel confrontational and alienating to the subject. Because the scientific consensus is that FC is a pseudoscience which causes great risk and emotional distress to people with communication disabilities, their families, and their caregivers, in 2015 Sweden banned the use of FC in special needs schools. Facilitated communication shown in a 1993 PBS documentary, in which a disabled person's right hand is helped to move (or simply pulled) by a facilitator across a board showing the alphabet. The image shows a principal criticism of FC: that often the person is not looking at the board, so they cannot really be signing out a message. Claims: Disabled people may be able to communicate by pointing at letters or with a keyboard if physically held and assisted by an expert facilitator. Year proposed: Late 20th century Original proponents: Rosemary Crossley Subsequent proponents: Douglas Biklen Overview Facilitated communication is promoted as a means to assist people with severe communication disabilities in pointing to letters on an alphabet board, keyboard or other device so that they can communicate independently. It also appears in the literature as "supported typing", "progressive kinesthetic feedback", and "written output communication enhancement". It is somewhat related to the Rapid Prompting Method (RPM), also known as "informative pointing", which has no evidence of efficacy. The person with disabilities, who is often not able to rely on speech to communicate, is referred to as the communication partner. The caregiver, educator or other provider offering physical support to the person with disabilities is called the facilitator. The facilitator holds or gently touches the communication partner's elbow, wrist, hand, sleeve or other parts of the body while the communication partner points to letters of the alphabet printed on a piece of paper or laminated cardboard, letters on an alphabet board, laptop, keyboard or mobile communication device such as an iPad. The Canon Communicator, a small, portable, lightweight device that printed a tape of letters when activated, was popular with early FC users. However, two companies, Crestwood Co. of Glendale, Wisconsin and Abovo Co. of Chicopee, Massachusetts, would later be charged by the Federal Trade Commission for making "false and unsubstantiated claims" that the device could enable people with autism and other disabilities to communicate using FC. The companies settled and stopped mentioning FC in their advertising campaigns. Proponents of FC claim that motor issues (e.g., the neurological condition of apraxia) prevent people with autism from communicating effectively. Although this claim is unsubstantiated (many people with autism have no difficulty pointing to or picking up objects independently, but do exhibit severe communication difficulties characteristic of the disorder), proponents argue that physical support and touch are necessary components of communicating through FC. Candidates for FC, presumably, "lack confidence in their abilities" and physical support, purportedly, helps them overcome this obstacle to communication. The role of the facilitator is depicted by proponents as integral to helping the person with disabilities point to letters (by holding his or her finger or hand), reducing or eliminating uncontrollable arm movements (shaking or flapping), avoiding mistakes in typing, controlling the initiation of movement, and speaking words aloud. As well as physical support in typing, the facilitator provides verbal prompts and moral support. Along with human touch, the facilitator's belief in their communication partner's ability to communicate is seen to be a key component of the technique. History The FC movement may be traced back to the 1960s in Denmark where it failed to take hold because of lack of scientific evidence. FC experienced a period of rapid growth and popularity in Australia in the 1970-1980s, largely due to the efforts of special educator Rosemary Crossley. Arthur Schawlow, a Nobel laureate whose son was autistic, and Douglas Biklen, then a special education professor from Syracuse University who observed Crossley's work in Australia, are credited with popularizing FC in the United States in the late 1980s, early 1990s. FC has also received attention in many other parts of the world: Canada, Germany, Austria, Finland, France, Italy, the United Kingdom and Asia. Early adopters of the technique praised FC for its apparent simplicity. FC was promoted as a "teaching strategy" and not an experimental or even risky technique that required objective evaluation or close monitoring. As early as 1991, however, more than 40 empirical studies published in peer-reviewed journals involving more than 400 people with autism not only failed to demonstrate FC's efficacy, but indicated that any success reported by proponents of the technique was due to facilitator influence. Many researchers attribute facilitator influence, for the most part, to non-conscious movements. It is thought that facilitators are genuinely unaware that they, not their client or family member, are controlling the communications. In 1994 the American Psychological Association (APA), followed by the American Academy of Child and Adolescent Psychiatry (AACAP), the American Speech-Language-Hearing Association (ASHA), and the International Society for Augmentative and Alternative Communication (ISAAC) passed a resolution cautioning practitioners against the use of FC, citing lack of scientific evidence. The APA also recommended that information obtained via FC should not be used to confirm or deny allegations of abuse or make diagnostic or treatment decisions. In recognition of continued scientific evidence against the technique, other organizations joined suit, passing their own resolutions advising their membership to avoid the technique. A British government report concluded in 1998 that 'the phenomenon fails to materialise once facilitator effects have been controlled. It would be hard to justify further research on this'. By 2001 Mark P. Mostert of Regent University School of Education in Virginia Beach, Virginia reported in the second of his comprehensive reviews of peer-reviewed literature investigating FC that "Facilitated Communication (FC) had largely been empirically discredited as an effective intervention for previously uncommunicative persons with disabilities, especially those with autism and related disorders. Key empirical findings consistently showed that the facilitator and not the client initiated communication." Many people believed FC had passed its peak, dismissing it as a fad and characterizing it as pseudo-scientific. However, despite these findings, FC proponents continued their adherence to the technique, dismissing empirical investigations as irrelevant, flawed or unnecessary, characterized FC as an "effective and legitimate intervention" in pro-FC literature, and refused to change their minds or admit their mistakes. The FC movement retained popularity in some parts of the United States, Australia, and Germany, and continued to be used in many countries as of 2014. "All the newer pro-FC studies operate from the premise that FC works and is a legitimate practice to be used in investigating any number of other phenomena related to people with autism and other related severe communication problems. Such assumptions increasingly morph FC into a valid intervention among readers who are unaware of the empirical dismissal of the intervention and who might not be skilled in distinguishing solid from suspect research. In this regard, it is likely that FC will continue to reinforce the assumptions of efficacy among parents and practitioners. These perceptions will continue to be reinforced by professional organizations such as the Facilitated Communication Institute at Syracuse University, a fairly wide acceptance of FC internationally, and the vacuum created by few if any future solid empirical studies that are likely to dissuade the faithful." — Mostert, Facilitated Communication and Its Legitimacy - Twenty-first century developments, Facilitated Communication and RPM Facilitated Communication is closely related to the Rapid Prompting Method (RPM), although proponents of RPM deny similarities with FC because the aide or facilitator in RPM holds the letter board but "does not touch the person typing" and that the prompts are "nonspecific." However, critics of RPM point out that subtle cuing takes place during RPM that makes it "highly susceptible to facilitator infuence." Other similarities between RPM and FC include: reluctance or refusal to test facilitator/client pairs in controlled settings (purportedly because the process breaks the trust between the pair), presumed competence, reliance on anecdotal accounts as proof of efficacy, maintenance of practices, techniques and claims that are inconsistent with the known body of work around the behavior and communication skills of individuals with developmental disabilities or proven remediation techniques, claims of extraordinary literacy or intellectual breakthroughs, unconscious verbal or physical cuing by facilitators to obtain the expected responses, inadequate or non-existent protocols to fade supported or facilitated prompts. <...> The question of authorship One of the central questions regarding facilitated communication is who is really doing the communicating. The ultimate goal of using such a technique, as suggested by Stephen Von Tetzchner, professor of psychology at the University of Oslo, is genuine comunication, in which the messages obtained through FC originate from the person with disabilities and are not, in any way, influenced by the facilitator. However, as von Tetzchner also points out, there are two other potential outcomes of FC: 1. automatic communication, in which the messages are produced by the facilitator without the communication partner's awareness (similar to automatic writing); and 2. false communication, in which the messages are consciously produced by the facilitator to further his or her own goals.

Wikipedia

... Pratęsimas bus vėliau ... Tekstas ruošiamas ...

Dėmesio: lietuviškas tekstas – tai vertimas iš rusų ir anglų kalbos. Lietuviškas tekstas yra nepilnas. Pilną tekstą skaitykite rusiškai arba angliškai.


Atkreipsime dėmesį, kad Neuroklasterinis Smegenų Modelis nenagrinėja klausimo apie Visatos Sutvėrėją (arba Dievą), Neuroklasterinis Smegenų Modelis nei paneiginėja, nei įrodinėja Dievo egzistavimą, Neuroklasterinis Smegenų Modelis neatsako į klausimą ar egzistuoja Sutvėrėjas ar ne, Sutvėrėjo egzistavimo klausimas išeina už Neuroklasterinio Smegenų Modelio ribų.
Neuroklasterinio Smegenų Modelio nagrinėjamų reiškinių diapazonas susiveda į tai, kad šis modelis teigia, kad visos žinomos religinės patirtys yra pasekmė veiklos autonominių neuroklasterių, esančių religinio adepto smegenyse. Neuroklasterinis Smegenų Modelis teigia, kad visuose žinomuose šventraščiuose (Biblijoje, Korane, Vedose ir t.t.) esančių „šventų žinių“ šaltinis yra autonominiai neuroklasteriai, esantys tų religijų įkūrėjų smegenyse. Neuroklasterinis Smegenų Modelis teigia, kad visi žinomi šventraščiai neturi nieko bendro su Visatos Sutvėrėju, nepriklausomai nuo to, ar egzistuoja Sutvėrėjas ar ne.
Jungtinėse Amerikos Valstijose yra labai populiarūs debatai tarp kreacionistų ir evoliucionistų, tačiau atkreipsime dėmesį, kad debatai tarp kreacionistų ir evoliucionistų pačiam savo fundamente turi daug trūkumų ir yra klaidingi. Pirmoji loginė klaida yra tame, kad abi besiginčijančios pusės mano, kad Biblija atseit yra ekvivalentiška kreacionizmui, tačiau toks teiginys yra klaidingas, kadangi kreacionizmas gali būti grindžiamas kitokiais, ne-bibliniais, religiniais tekstais (pavyzdžiui Vedomis ir t.t.), o taip pat kreacionizmas gali būti visiškai neturintis nieko bendro su jokia religija. Antroji loginė klaida yra tame, kad abi besiginčijančios pusės mano, kad iš dviejų alternatyvų (Biblija arba evoliucija) yra teisinga tiktais viena alternatyva, o antroji yra klaidinga.
Ir iš to yra daroma klaidinga išvada, kad atseit jeigu įrodysi, kad Biblija yra melas, tai tuomet evoliucija automatiškai yra tiesa, arba jeigu įrodysi, kad evoliucija yra melas, tai tuomet Biblija automatiškai yra tiesa. Tačiau šitoks mąstymo būdas yra visiškai klaidingas. Visų pirma, Biblijos teisingumas arba klaidingumas neturi nieko bendro su Visatos Sutvėrėjo egzistavimu. Biblija gali būti melas nuo pirmos raidės iki paskutinės, tačiau Sutvėrėjas gali egzistuoti. Biblijos tekstas ir Sutvėrėjas yra du visiškai nesusiję tarpusavyje dalykai. O antra, evoliucijos teisingumas arba klaidingumas neturi nieko bendro su Visatos Sutvėrėjo egzistavimu. Abidvi – ir evoliucijos hipotezė, ir Sutvėrėjo hipotezė – abidvi hipotezės gali būti teisingos arba klaidingos abidvi vienu metu – šios dvi hipotezės nėra viena kitą tarpusavyje paneigiančios.

Tos pačios loginės klaidos geras pavyzdys yra musulmonų pagamintas portalas “Tiesa apie Hinduizmą“ (“Truth about Hinduism”). Portalo “Tiesa apie Hinduizmą“ autoriai pateikia didžiulį sąrašą klaidų hinduizmo teologijoje ir tuomet autoriai padaro klaidingą išvadą, kad Vedų klaidingumas įrodo Korano teisingumą. Tačiau akivaizdu, kad Vedų teisingumas arba klaidingumas neturi nieko bendro su Korano klaidingumu arba teisingumu. Jeigu Vedos yra teisingos, tai dar visai nereiškia, kad Koranas yra klaidingas. Jeigu Vedos yra klaidingos, tai dar visai nereiškia, kad Koranas yra teisingas. Lygiai tas pats galioja ir konfrontacijai tarp evoliucijos teorijos ir Biblijos. Jeigu Biblija yra teisinga, tai dar visai nereiškia, kad evoliucijos teorija yra klaidinga. Jeigu Biblija yra klaidinga, tai visai nereiškia, kad evoliucijos teorija yra teisinga.

Evoliucionistai teigia, kad evoliucija yra ne hipotezė, evoliucionistai teigia, kad evoliucija yra mokslinis faktas, tačiau toks teiginys yra klaidingas. Jeigu Jūs atidžiai išstudijuosite evoliucionistų pateikiamus evoliucijos “įrodymus”, tai Jūs pamatysite, kad praktiškai visi evoliucionistų pateikiami “įrodymai” deja neatitinka griežtų mokslinių kriterijų – dauguma “įrodymų” yra tiesiog klastotės, kiti “įrodymai” yra pagristi uždaro rato logika, dar kiti „įrodymai“ yra pagristi tikėjimu į evoliuciją – nei vienas “įrodymas” neatitinka griežtų mokslinių kriterijų.
Šioje nuorodoje rasite medžiagą apie keletą mokslinių klaidų evoliucionistų teiginiuose.
Atkreipsime dėmesį, kad tas faktas, kad “įrodymai” neatitinka griežtų mokslinių kriterijų, dar nereiškia, kad evoliucijos teorija yra klaidinga, evoliucija gali būti ir tiesa. Evoliucijos hipotezė yra labai patraukli hipotezė, kadangi ji atrodo labai realistiškai, tačiau problema yra tame, kad ši teorija turi atitikti griežtus mokslinius kriterijus, tačiau, griežtai kalbant, vis dėlto evoliucija yra grindžiama tikėjimu. Tačiau tema apie evoliuciją neturi nieko bendro su Neuroklasteriniu Smegenų Modeliu, todėl ties šia tema neapsistosime. Neuroklasterinio Smegenų Modelio teisingumas arba klaidingumas yra niekaip nesusijęs su evoliucijos ir/ar Kūrėjo hipotezių teisingumu arba klaidingumu.

Pakartosime dar kartą, nes tai yra labai svarbu: Neuroklasterinis Smegenų Modelis nenagrinėja klausimų: „kas sukūrė/sutvėrė visatą?“ ir „kas sukūrė/sutvėrė Gyvybę?“.

Neuroklasterinis Smegenų Modelis duoda atsakymus tiktais į tokius klausimus:
„iš kur atsiranda autonominiai neuroklasteriai?“
„kas sukūrė/sutvėrė autonominius neuroklasterius?“
„kas yra autonominių neuroklasterių Sutvėrėjas/Kūrėjas?“
„kas yra Sutvėrėjas/Kūrėjas programinės įrangos su pavadinimu „Aš“?“

Autonominius neuroklasterius (tame tarpe ir programinę įrangą su pavadinimu „aš“) sutveria/sukuria šio materialaus pasaulio fizikiniai dėsniai, tam nėra reikalingos jokios išorinės antgamtinės jėgos.
Kad būtų aiškiau, tai pateiksime analogiją.
Ar kada nors susimąstėte, kodėl snaigės yra idealiai simetriškos ir nepanašios viena į kitą? Kas yra šių idealiai simetriškų snaigių Sutvėrėjas/Kūrėjas?
Į šį paprastą klausimą nėra atsakymo fizikos vadovėliuose, ir fizikos profesoriai/akademikai irgi nežino atsakymo į šį klausimą, todėl klausykitės labai atidžiai.
Kai vandens lašas krenta atmosferoje, tai dėl trinties į atmosferą, vandens laše susidaro akustinės vibracijos, ko pasėkoje vandens laše susidaro akustinių bangų interferencinis vaizdas, kuris (kartu su ledo molekulių heksagonaline kristaline gardele) momentaliai sukietėja žemoje temperatūroje, ir to rezultate yra sukuriama idealiai simetriška snaigė. Snaigės Sutvėrėjas/Kūrėjas – tai šio materialaus pasaulio fizikiniai dėsniai.
Lygiai taip pat, analogiškai, yra sukuriama ir programinė įranga smegenų neuronuose – Sutvėrėjo/Kūrėjo rolę čia atlieka šio materialaus pasaulio fizikiniai dėsniai.

https://en.wikipedia.org/wiki/Snowflake

Snowflake A selection of photographs taken by Wilson Bentley (1865–1931)

Wikipedia

https://en.wikipedia.org/wiki/Interference_(wave_propagation)

In physics, interference is a phenomenon in which two waves superpose to form a resultant wave of greater, lower, or the same amplitude. Interference usually refers to the interaction of waves that are correlated or coherent with each other, either because they come from the same source or because they have the same or nearly the same frequency. Interference effects can be observed with all types of waves, for example, light, radio, acoustic, surface water waves or matter waves. Mechanism The principle of superposition of waves states that when two or more propagating waves of same type are incident on the same point, the resultant amplitude at that point is equal to the vector sum of the amplitudes of the individual waves. If a crest of a wave meets a crest of another wave of the same frequency at the same point, then the amplitude is the sum of the individual amplitudes—this is constructive interference. If a crest of one wave meets a trough of another wave, then the amplitude is equal to the difference in the individual amplitudes—this is known as destructive interference. Optical interference between two point sources for different wavelengths and source separations

Wikipedia

https://ru.wikipedia.org/wiki/Снежинка

Снежинки на фотографиях Уилсона Бентли

Wikipedia

https://ru.wikipedia.org/wiki/Интерференция_волн

Интерференция волн — взаимное увеличение или уменьшение результирующей амплитуды двух или нескольких когерентных волн при их наложении друг на друга. Сопровождается чередованием максимумов (пучностей) и минимумов (узлов) интенсивности в пространстве. Результат интерференции (интерференционная картина) зависит от разности фаз накладывающихся волн. Картина интерференции большого количества круговых когерентных волн, в зависимости от длины волны и расстояния между источниками

Wikipedia

Religiniai adeptai teigia, kad Visata buvo sutverta Dievo. Kai religiniam adeptui yra užduodamas paprastas klausimas „Kas sutvėrė Dievą?“, tai religinio adepto atsakymas skamba štai šitaip: „Niekas nesutvėrė Dievo. Dievas pagal savo prigimtį yra amžinas Dievas. Dievas niekada nebuvo sutvertas. Dievas visada buvo, yra ir visada bus.“.
Ošo (dar žinomas kaip Shree Rajneesh, Acharya Rajneesh, arba paprasčiausiai Rajneesh), „Ošo meditacinio judėjimo“ sektos įkūrėjas, pademonstravo kodėl yra klaidinga religinė dogma teigianti, kad Visata buvo sukurta Dievo.
Jei Jūs priimate galimybę, kad kai kurie iš objektų (kaip kad pavyzdžiui, Dievas) gali egzistuoti amžinai, nebūdami sutverti (t.y. be jokio sutvėrimo), tuomet tas pats principas gali būti pritaikytas Visatos egzistavimo paaiškinimui. Jums nereikalingas Kūrėjas, tam, kad paaiškinti Visatos egzistavimą. Visata gali egzistuoti amžinai be jokio sutvėrimo.
Reikalas tame, kad mes neturime jokių įrankių, kurie leistų nustatyti, ar Visata buvo sutverta, ar ji egzistuoja amžinai be jokio sutvėrimo.

Viršuje buvo aprašyti teoriniai principai, nusakantys smegenų vidinio darbo mechanizmus, kurie paaiškina kokiu būdu ir kaip vyksta bendravimas su dievais/angelais/demonais/ateiviais/t.t.
Dabar paanalizuokime šios temos praktinę ir eksperimentinę pusę – kokiu būdu žmogui galima dirbtinai indukuoti religinę/okultinę/mistinę/ir t.t. patirtį.

Trumpai priminsime aukščiau minėtas technikas. Religinę/okultinę/mistinę/ir t.t. patirtį ir potyrius galima dirbtinai indukuoti šiais būdais:
1) Sensorine deprivacija. Ji yra pasiekiama įvairiais būdais: patalpinant žmogų į „sensorinės deprivacijos kamerą“, gyvenant izoliuotą gyvenimą toli nuo civilizacijos, medituojant, meldžiantis ir t.t.
2) Biocheminių medžiagų pusiausvyros smegenyse sutrikdymu. Jį galima pasiekti įvairiais būdais: pakankamai ilgu badavimu, specialiomis dietomis, holotropiniu kvėpavimu, jogos pratimais, naudojant psichotropines medžiagas, ir t.t.
3) Dirbtinės valios pastangomis ir specialiomis technikomis. Jos iki šiolei dar nebuvo aprašytos, todėl bus aprašytos žemiau. Bus pateiktos išsamios instrukcijos apie tai, kaip patekti į „dvasinį pasaulį“, kaip „dvasiniame pasaulyje“ sutikti „dvasinius mokytojus“, kaip išeiti iš fizinio kūno, ir t.t.

Nepaisant to, kad žmonija tyrinėja šią temą jau tūkstančius metų ir yra prirašyta daugybė traktatų apie šią temą, iš mokslinio požiūrio taško visi šie darbai yra gana prastos kokybės, beveik darželinuko lygmens. Tikrasis perversmas ir revoliucija įvyko maždaug 2000 metais, kai Michailas Raduga pradėjo vykdyti eksperimentus beveik pramoniniu mastu su tūkstančiais žmonių. Žemiau pateikiama trumpa Michailo Radugos biografija.

Michailas Raduga

http://obe4u.com/michael_raduga/

Michailas Raduga (rus. Михаил Радуга) (tikrasis vardas Butakovas Michailas Sergejevičius) (rus. Бутаков Михаил Сергеевич) gimė 1983 m. liepos 1 d. Novosibirsko Akademiniame miestelyje (rus. Новосибирский Академгородок). Kai Michailas Raduga buvo 15 metų amžiaus, jis prabudo viduryje nakties sukaustytas paralyžiaus, ir tuo metu kažkokia nematoma jėga ištempė Michailą iš lovos per langą į lauką. Kadangi Michailas nežinojo, kas su juo vyksta, tai vienintelis paaiškinimas, kuris jam atėjo į galvą, buvo toks, kad jį pagrobė ateiviai. Tačiau tas pats įvykis pasikartojo ir kitą naktį, paskui dar kitą naktį, ir taip toliau. Iš pradžių Michailas buvo tvirtai įsitikinęs, kad jį pagrobinėja ateiviai. Tačiau po tam tikro laiko, Michailas pradėjo suprasti, kad šis reiškinys neturi nieko bendro su ateivių pagrobimais. Būdamas 17 metų amžiaus, Michailas Raduga atsiskyrė nuo visuomenės ir pilnai save pašventė „išėjimų iš kūno“ temos tyrinėjimams. Michailas Raduga perskaitė visą prieinamą literatūrą apie „išėjimus iš kūno“ ir suprato, kad visose šiose knygose yra pilna klaidų, ir visas šias knygas galima drąsiai išmesti į šiukšlių dėžę, nes jos yra praktiškai bevertės. Michailas Raduga pats vienas pratęsė „išėjimų iš kūno“ tyrimus ir atliko šimtus eksperimentų, rinkdamas eksperimentinius rezultatus. Kai kiti žmonės sužinojo, kad Michailas Raduga gali juos išmokyti „išėjimo iš kūno“ technikos, tai pas Michailą pradėjo plūsti daugybė prašymų išmokinti „išeiti iš fizinio kūno“ technikos, ir Michailas Raduga pradėjo vesti paskaitas ir mokyti žmones. Būdamas 20-ties metų, Michailas suprato, kad Novosibirskas yra per mažas jo veiklos vystymui, todėl jis pasiėmė savo pirmąją, 2003 metais, parašytą knygą, ir išvyko į Maskvą. 2007 metais Maskvoje Michailas įkūrė „Kelionių išėjus-iš-kūno mokyklą“, kurioje tūkstančiai žmonių buvo apmokyti kaip „išeiti iš fizinio kūno“. Michailas atliko tūkstančius eksperimentų ir parašė virš 10 knygų apie šią temą.
2010 metais Michailas Raduga išvyko į Kaliforniją (JAV), kuri yra šiuolaikinės civilizacijos „Babilonas“. Šiandien Michailas Raduga tęsia savo veiklą Kalifornijoje, verčia savo knygas į kitas kalbas, nemokamai platina savo knygas, ir t.t.
Michailas Raduga bandė studijuoti teisę ir valdymą Maskvos valstybiniame Ekonomikos, Statistikos ir Informatikos universitete (rus. МЭСИ (Московском государственном Университете Экономики, Статистики и Информатики)), tačiau metė mokslus ir pilnai save pašventė „išėjimų iš kūno“ temos tyrinėjimui.
Michailas Raduga nėra pabaigęs universiteto ir nėra gavęs aukštojo universitetinio išsilavinimo, tačiau jo eksperimentiniai tyrimai „išėjimų iš fizinio kūno“ srityje yra revoliuciniai. Tačiau akademinio išsilavinimo stoka pasireiškia Michailo Radugos vartojamame žodyne.
Kaip kad pavyzdžiui, Mihailo Radugos sugalvotas ir plačiai vartojamas pagrindinis terminas/sąvoka yra „fazė“, šis terminas yra skirtas apibūdinti tarpinę būklę tarp: 1) budrumo būsenos ir 2) paradoksinio miego būsenos (REM, greitų akių judesių miego būsenos).

Termino „fazė“ apibrėžimas pagal Michailą Radugą

Michailas Raduga. Fazė – Praktinis vadovėlis. 6 puslapis.

Tačiau techninė problema yra tame, kad terminas „fazė“ jau seniai turi kitą rezervuotą prasmę, kuri reiškia „periodą, stadiją, kokio nors reiškinio išsivystymo laipsnį, etapą ir t.t.“
Kaip kad pavyzdžiui, egzistuoja:
1) Mėnulio fazės: jaunatis, priešpilnis, pilnatis, delčia;
2) bangos fazė;
3) svyravimų fazė;
4) miego fazės;
5) ir t.t.

T.y. žodis „fazė“ yra abstraktus terminas, todėl abstraktus terminas „fazė“ yra visiškai netinkamas užvadint konkrečią specifinę būseną.
Anot Michailo Radugos, egzistuoja „budrumo būsena“, „paradoksinio miego būsena“ (REM, greitų akių judesių miego būsena)“, o taip pat yra tarpinė būsena, kurią reiktų užvadint „fazė X“ (kur X būtų koks nors pavadinimas), tačiau Michailas Raduga ją užvadino tiesiog „faze“, kas liudija apie tai, kad Michailas Raduga negali atskirti abstrakčių sąvokų nuo konkrečių sąvokų. Tačiau, nepaisant šių didelių klaidų Michailo Radugos terminologijoje, mes galime tai kažkiek laiko ignoruoti, nes iš mokslinio požiūrio taško, Michailo Radugos praktiniai eksperimentiniai rezultatai yra tikras perversmas.
Būsena tarp budrumo ir miego turi ir kitokius pavadinimus, kaip kad pavyzdžiui, „hipnogogija“, „yoga nidra“, „miego joga“, „milam“, ir taip toliau – detaliau skaitykite straipsnyje, pateiktame šioje nuorodoje.

Michailas Raduga atliko atkartojamus eksperimentus su žmonių grupėmis ir šių eksperimentų metu žmonės patyrė:
1) išėjimus iš fizinio kūno;
2) klinikinę mirtį;
3) susitikimus su mirusiaisiais;
4) susitikimus su angelais/demonais/ateiviais/t.t.
5) atkartojo Biblines istorijas apie „dvasinius regėjimus“;
6) ir t.t.

Išanalizavęs didelį kiekį eksperimentinių duomenų, Michailas Raduga priėjo prie išvados, kad „dvasiniai pasauliai“ – tai virtualūs pasauliai, kurie yra generuojami „dvasinio keliautojo“ smegenyse.
Tačiau Michailas Raduga apie tai atvirai nekalba, nes jis nenori atbaidyti religinių adeptų, kurie tiki, kad„dvasinės kelionės“ metu „siela/dvasia“ palieka fizinį kūną.
Michailas Raduga teigia, kad savo „kelionių išėjus-iš-kūno mokykloje“ jis gali išmokyti bet kurį žmogų dirbtinai indukuoti „išėjimo iš kūno“ potyrius, nepriklausomai nuo pasaulėžiūros/religijos, kuria tas žmogus tiki.
Michailas Raduga tiesiog suteikia technines instrukcijas apie tai, kaip pasiekti „išėjimo iš kūno“ būseną, ir Jūs jau pats nuspręskite ar Jūs liksite su savo dabartine pasaulėžiūra/religija ar neliksite.

Norėdami apie šią temą detaliau sužinoti, perskaitykite žiniasklaidos straipsnius apie Michailo Radugos eksperimentus bei peržiūrėkite Michailo Radugos video lekcijas bei perskaitykite jo knygas.

Šioje nuorodoje yra pateikti straipsniai apie labiausiai pažengusius mokslininkus, tyrinėjusius „išėjimus iš kūno“, kurie atliko savo tyrimus iki Michailo Radugos.
Šioje nuorodoje yra pateikta ištrauka iš Michailo Radugos knygos „Fazė – Praktinis vadovėlis“ apie prietaisus, kurie atseit palengvina pasiekti „išėjimo iš kūno“ būseną.

Michailo Radugos aprašytos technikos yra skirtos išlavinti gebėjimą bendrauti su autonominiais neuroklasteriais sapno metu.
Tačiau galima išlavinti gebėjimą bendrauti su autonominiais neuroklasteriais ir pilno budrumo būsenoje. Naudojant specialias technikas, galima dirbtinai sukurti vadinamąją „tulpą“, kuri gyvens Jūsų smegenyse. Tulpa – tai smegenyse sukurta būtybė, kuri veikia ir mąsto nepriklausomai nuo pagrindinės asmenybės. Žemiau pateiktuose šaltiniuose yra detalesnės instrukcijos apie tai, kaip sukurti tulpą.

Šioje nuorodoje yra pateikta keletas straipsnių apie tulpą.
Šioje nuorodoje yra pateikta keletas dokumentinių filmukų apie tulpą.


Klausimas: kodėl religiniai adeptai labai aršiai priešinasi Neuroklasteriniam Smegenų Modeliui?
Paaiškinimas žemiau.

Religiniai adeptai aklai fanatiškai tiki šiomis dviem religinėm dogmom:
1) žmogus turi kažkokią tai „sąmonę/sielą/dvasią/t.t.“;
2) „sąmonė/siela/dvasia/t.t.“ – tai nedalomas objektas, kurio niekaip negalima padalyti į sudedamąsias dalis.

Abi šios dogmos neturi jokių mokslinių/eksperimentinių įrodymų ir neatitinka mokslinių kriterijų. Anot religinių adeptų, Jūs tiesiog privalote aklai tikėti šiomis dviem dogmomis, ir visiškai nesvarbu, kad tai grynai religinės dogmos, kurios neturi jokio ryšio su mokslu. Religiniai adeptai sako: štai, matai, toks ir toks autoritetas tiki „sąmonės“ egzistavimu, todėl ir tu privalai tikėti.
Detaliau skaitykite straipsnyje „Apeliavimas į autoritetą – tai loginės argumentacijos klaida“.

„Religinės dogmos“ apibrėžimas: teiginys, kuris neatitinka mokslinių kriterijų; teiginys, kuris neturi nei vieno eksperimentinio įrodymo.
„Religinis adepto“ apibrėžimas: žmogus, kuris tiki religinėmis dogmomis.
 „Šizoteriko“ apibrėžimas: žmogus, kuris tiki religinėm dogmom, tačiau teigia, kad jis atseit nėra „religinis adeptas“.

Pseudomokslininkai aklai fanatiškai tiki, kad jie turi sąmonę. Tačiau šie pseudomokslininkai negali pateikti nei vieno įrodymo, kad jie turi sąmonę.

Teiginys apie „sąmonės“ egzistavimą – tai religinė dogma pagal apibrėžimą.
Žmogus, kuris tiki, kad jis turi sąmonę – tai religinis adeptas pagal apibrėžimą.

Norėdami sužinoti daugiau informacijos apie tai, kaip atskirti mokslą nuo pseudomokslo, skaitykite straipsnį „Kas yra mokslas ir kas nėra mokslu?“.

Moksle vienintelis būdas patvirtinti arba paneigti teoriją/modelį – tai atlikti eksperimentus ir patikrinti, ar modelio/teorijos prognozės pasitvirtina ar ne. Kitokio metodo moksle nėra. Visokie filosofiniai-teoriniai svaičiojimai neturi jokios vertės. Moksle viską apsprendžia tiktais eksperimentas.

Skirtumas tarp mokslininko ir religinio adepto yra štai toks:
1) Mokslininkas atlieka eksperimentą ir tikrina, ar modelio/teorijos prognozės pasitvirtino ar ne, ir tada, remdamasis eksperimentų rezultatais, mokslininkas daro išvadas.
2) Religinis adeptas sako: „Aš neatlikau eksperimento, aš nesiruošiu daryti eksperimento, aš aklai tikiu savo religinėmis dogmomis, nepaisant įrodymų; aš net nepažvelgsiu į įrodymus, man yra neįdomūs įrodymai, aš aklai tikiu savo religinėmis dogmomis, nepriklausomai nuo to, kokie yra įrodymai“.

Neuroklasterinis Smegenų Modelis yra griežtai mokslinis modelis, todėl, jeigu Jūs norite patikrinti, ar šis modelis yra teisingas, ar ne – tai viskas, ką Jums tereikia padaryti, tai atlikti eksperimentus, kurie yra aprašyti Neuroklasterinio Smegenų Modelio aprašyme.
Neuroklasterinis Smegenų Modelis buvo sukurtas išanalizavus ir apdorojus didelį kiekį duomenų, gautų iš eksperimentų, kurie buvo atlikti su statistiškai didele imtimi žmonių.
Jeigu Jums kyla nors mažiausios abejonės dėl Neuroklasterinio Smegenų Modelio, tai viskas, ką Jums tereikia padaryti, tai atlikti eksperimentus, kurie yra aprašyti Neuroklasterinio Smegenų Modelio aprašyme.
Jeigu Jūs neatlikote reikiamų eksperimentų, jeigu Jūs neturite eksperimentinių rezultatų, tai tuomet Jūs neturite mokslinės kvalifikacijos, įgalinančios nuspręsti apie Neuroklasterinį Smegenų Modelį, ir Jūsų sprendimas remiasi vien tiktais tikėjimu religinėmis dogmomis.

Eksperimentai yra labai paprasti, ir kiekvienas norintis gali atlikti šiuos eksperimentus.

Pavyzdžiui, eksperimentas #1: interviu su sapnų personažu sapno metu.

Sekantį kartą, kai eisite miegoti, ir kai išvysite sapną, kuriame bus koks nors sapnų personažas, turintis žmogaus pavidalą (tėvas/motina/sesuo/brolis/draugas/giminaitis/ir t.t.), tai prieikite arčiau prie šio sapnų personažo ir užduokite jam paprastą klausimą: „ar tu turi savo nuosavą sąmonę/sielą/dvasią/ir t.t.?“, o tada sulaukite sapnų personažo atsakymo į šį klausimą.
Jeigu Jums kyla sunkumų su sapno siužeto valdymu, tuomet pasinaudokite Michailo Radugos aprašytomis technikomis, kurios įgalina pasiekti pilną sąmoningumą sapno metu.

Suformuluokime paprastą klausimą: kas yra pats kompetentingiausias ir pats geriausias specialistas, galintis nuspręsti, „ar sapnų personažas ar turi savo nuosavą sąmonę/sielą/dvasią/ir t.t. ar neturi?“
Atsakymas yra akivaizdus: labiausiai kompetentingas specialistas šioje temoje yra pats sapnų personažas.
Todėl Jūsų užduotis yra labai paprasta – tiesiog paklauskite paties sapnų personažo: ar jis turi savo nuosavą sąmonę/sielą/dvasią/ir t.t. ar neturi?

Sapnų personažai – tai autonominės asmenybės, kurios turi savo nuosavą nuomonę/žinias, nepriklausomą nuo pagrindinės asmenybės. Tą yra lengva įrodyti atkartojamais eksperimentais, kai sapnų personažai praneša informaciją, kurios pagrindinė asmenybė niekada nežinojo (pavyzdžiui, sapne matomas sapnų personažas gali Jums papasakoti kurioje vietoje Jums reikia ieškoti raktų, kuriuos Jūs pametėte prieš savaitę atgal ir niekaip negalėjote jų surasti, ir po atsibudimo Jūs surasite tuos raktus nurodytoje vietoje).

Štai dar vienas eksperimentas #2: interviu su „dvasia“ „spiritistinio seanso“ metu.

Dar vienas eksperimentinis įrodymas, kad sapnų personažai yra nepriklausomi ir autonominiai, yra taip vadinamieji „spiritistiniai seansai“, kurių metu tie patys sapnų personažai (dabar jau su kitokiu pavadinimu – vadinamosios „dvasios“, tačiau nepaisant skirtingų pavadinimų, „dvasių“ ir „sapnų personažų“ veikimo mechanizmas yra absoliučiai identiškas) pilno budrumo būsenoje atsibudus gali suteikti informaciją, kurios pagrindinė asmenybė niekada nežinojo (pavyzdžiui, kurioje vietoje Jums reikia ieškoti raktų, kuriuos Jūs pametėte prieš savaitę atgal ir niekaip negalėjote jų surasti, ir po atsibudimo Jūs surasite tuos raktus nurodytoje vietoje).

„Spiritistinio seanso“ metu, po to, kai Jums pavyko sėkmingai iškviesti „dvasią“, tiesiog paklauskite tos „dvasios“: „ar tu turi savo nuosavą sąmonę/sąmoningumą/ir t.t.?“, o tada sulaukite tos „dvasios“ atsakymo į šį klausimą.

Vėlgi, suformuluokime paprastą klausimą: kas yra pats kompetentingiausias ir pats geriausias specialistas, galintis nuspręsti, „ar „dvasia“ ar turi savo nuosavą sąmonę/sąmoningumą/ir t.t. ar neturi?“
Atsakymas yra akivaizdus: labiausiai kompetentingas specialistas šioje temoje yra pati „dvasia“.
Todėl Jūsų užduotis yra labai paprasta – tiesiog paklauskite pačios „dvasios“: ar ji turi savo nuosavą sąmonę/sąmoningumą/ir t.t. ar neturi?

Eksperimentinė įranga yra labai paprasta ir kainuoja mažiau nei vieną eurą.
Viskas ko jums reikia:
1) adata;
2) siūlas (maždaug 20-40 cm ilgio, vidutinis ilgis – maždaug 30 cm, konkretus ilgis priklauso nuo konkretaus „mediumo“ rankos ilgio);
3) standartinis A4 formato popieriaus lapas; ant šio popieriaus lapo nupieškite apskritimą, kurio perimetre surašykite abėcėlės raides, analogiškai kaip kad žemiau pateiktuose paveiksliukuose:

http://www.abaxion.com/kee110.htm

Buckland Spirit Board

http://zentaro.ru/284

Журнал Магия. ZenTaro.ru

Padėkite šį popieriaus lapą ant stalo, paimkite į ranką siūlą su pakabinta ant siūlo galo adata, ištieskite ranką virš stalo tokiu būdu, kad adata kabotų virš centro apskritimo su abėcėlės raidėmis, tačiau adata neturi liesti popieriaus lapo, adata turi kaboti virš popieriaus lapo keletos centimetrų atstumu.
Tada susikoncentruokite ir pradėkite „dvasios iškvietimo“ procedūrą.
Pasirinkite „dvasios“ personažą, kurį Jūs norite „iškviesti“, pavyzdžiui, Jūsų velionį senelį, arba kokį nors istorinį personažą, arba kokį nors išgalvotą personažą – visai nesvarbu kokį personažą pasirinksite.
Svarbu yra tiktais vienas dalykas – kad iškviestoji „dvasia“ būtų pajėgi reaguoti ir perdavinėti prasmingus pranešimus per kabančios adatos judesius – tokia „dvasia“ bus pakankamai gera eksperimentavimui.
Pavyzdžiui, galite pabandyti iškviesti Napoleono dvasią. Viskas, ką Jums tereikia padaryti – tai laikyti siūlą su adata virš centro apskritimo su abėcėlės raidėmis, ir užduoti klausimą: „Sveika, Napoleono dvasia, prašom ateiti pas mane, aš noriu pasikalbėti su tavimi, ar tu esi čia?“.
Ir atidžiai stebėkite adatos judesius. Jeigu adata pradės judėti suformuodama prasmingus žodžius/frazes iš abėcėlės raidžių, tuomet tai reiškia, kad ryšio kanalas su „dvasia“ yra užmegztas.
Jeigu nepavyko iškviesti Napoleono dvasios (t.y. adata nejuda arba juda atsitiktinai chaotiškai nesuformuodama prasmingų žodžių/frazių), tuomet pasirinkite kitą personažą, ir vėl pakartokite tą pačią procedūrą iš naujo, kaip kad pavyzdžiui: „Sveika, senelio dvasia, prašom ateiti pas mane, aš noriu pasikalbėti su tavimi, ar tu esi čia?“.
Jei Jums ir vėl nepavyko iškviesti dvasios, tuomet pasirinkite kitą personažą, ir vėl pakartokite tą pačią procedūrą iš naujo.
Atkreipsime dėmesį, kad per pirmuosius „seansus“ nereiktų tikėtis iš „dvasios“ ilgų sklandžių sakinių. Jeigu „dvasia“ sugebės suformuot bent vieną žodį iš abėcėlės raidžių, tai tas jau yra didelis pasiekimas.
Daugumos „dvasių“ intelekto lygmuo yra gana žemas – jei pavyks išgauti bent vieną žodį atsakymo į užduotą klausimą, tai jau bus didelis šios „dvasios“ pasiekimas.
Kai „seansai“ su ta pačia „dvasia“ yra kartojami vėl ir vėl, tai „dvasios kalbos“ sklandumas/greitis vis didėja su kiekvienu nauju „seansu“.
Jeigu Jums pakankamai pasiseks, tai Jūs galėsite užmegzti ryšio kanalą su „dvasia“, kuri pradės transliuot „dvasines žinias apie Visatos struktūrą, moralės pamokas skirtas visai žmonijai ir visai Žemės planetai, ir t.t.“ – tokie atvejai yra gana reti, tačiau Jūs turite mažą tikimybę, kad Jums tas pavyks.
Tipiškas klasikinis autonominio neuroklasterio pavyzdys yra vadinamasis „Gabrielius“ (t.y. biblinis arkangelas Gabrielius), kuris pranašui Mahometui sudiktavo Korano tekstą.

Jei Jums nepavyko užmegzt „ryšio kanalo“ su „dvasia“, tai tuomet apačioje yra pateikti metodai, kurie gali pagelbėti:
1) Jeigu siūlą su adata laikėte dešinėje rankoje ir nepavyko „iškviest dvasios“, tuomet pabandykite laikyti siūlą su adata kitoje (kairėje) rankoje, tas gali pagelbėti. Jūs turite išsiaiškinti, kuri Jūsų ranka (dešinė ar kairė) labiau tinka vykdyt „seansus“.
2) Eksperimentų rezultatai parodė, kad kavos/alkoholio/cigarečių/narkotikų/t.t. pavartojimas įtakoja „ryšio kanalą su dvasia“ – netgi mažų kavos/alkoholio/cigarečių/narkotikų/t.t. dozių pavartojimas arba padeda ar trukdo „ryšio kanalui“ – įvairiems žmonėms poveikis būna skirtingas, tačiau Jūsų atveju, poveikis gali būti teigiamas, tai kodėl gi nepabandžius, tas visai gali padėti. Žinoma, eksperimentą geriausia vykdyti, kai „mediumas“ yra visiškai blaivus, tačiau jeigu „dvasios iškvietimas“ nepavyksta, nepaisant to, kiek besistengsi, tai Jūs nieko neprarandate, jeigu pabandysite pakartoti „dvasios iškvietimo“ procedūrą pavartojus mažą dozę kavos/alkoholio/cigarečių/narkotikų/t.t.

Dar vienas eksperimentas #3: lunatizmo ir/arba DAS (daugialypės asmenybės sutrikimo) priepuolių indukavimas.

Neuroklasterinis Smegenų Modelis numato, kad jeigu „spiritizmo seansai“ yra vykdomi nuolatos ir ilgą laiką, tai yra labai tikimybė „mediumui“ indukuoti lunatizmo ir/arba DAS (daugialypės asmenybės sutrikimo) priepuolius, kurio metu „mediumas“ perdėlios/laužys/t.t. įvairius daiktus savo namuose, ir po pabudimo jis ras daiktus sulaužytus ir išmėtytus savo namuose, jam pataps baisu ir jis tvirtai įtikės, kad „piktosios dvasios užvaldė jo namus“ – o labiau „pažengusiais“ atvejais tai priveda iki patekimo į beprotnamį.
Tiesiog reguliariai ir ilgai vykdykite „spiritistinius seansus“ naudodami siūlą su prikabinta prie siūlo galo adata. Atkreipsime dėmesį, kad yra svarbu naudoti būtent siūlą su prikabinta prie siūlo galo adata, nenaudokite planšetės/dubenėlio/puodelio/lėkštės (ar kokio nors kito sunkaus daikto), kaip kad yra rodoma Holivudo filmuose. Šis instrumentas (siūlas su prikabinta prie siūlo galo adata) įgalina pamatyti mikroskopinius raumenų susitraukimus, kurie yra valdomi autonominio neuroklasterio, esančio „mediumo“ smegenyse. Naudodami šį įrankį, Jūs galite atlikti tiek atkartojamų eksperimentų, kiek tik panorėsite.
Statistiniam vidutiniam žmogui nesuveiks planšetės/dubenėlio/puodelio/lėkštės naudojimas. Planšetės/dubenėlio/puodelio/lėkštės naudojimas veikia tiktais žmonėms, kurie jau sėdi beprotnamyje, tačiau tai jau kita istorija. Tam, kad „dvasios iškvietimas“ būtų sėkmingas, tai statistinis vidutinis žmogus turi naudoti siūlą su prikabinta prie siūlo galo adata.
Patikrinkite rezultatus – patikrinkite ar „mediumui“ neprasidėjo lunatizmo ir/arba DAS (daugialypės asmenybės sutrikimo) priepuoliai, kurių nebuvo iki eksperimento pradžios. Pats paprasčiausias ir patikimiausias būdas aptikti lunatizmo ir/arba DAS priepuolius – tai 24/7 (t.y. ištisos paros) vaizdo įrašų naudojimas. Jeigu nėra galimybės pasinaudot video įrašais, tai tuomet lunatizmo ir/arba DAS priepuoliai gali būti diagnozuoti panaudojant paprastų klausimų rinkinį (tačiau šis metodas yra mažiau patikimas nei kad video įrašai).

Klausimas skaitytojui: ar Jūs įvykdėte aukščiau aprašytus tris eksperimentus?
Jeigu Jūs neatlikote reikiamų eksperimentų, jeigu Jūs neturite eksperimentinių rezultatų, tai tuomet Jūs neturite mokslinės kvalifikacijos, įgalinančios nuspręsti apie Neuroklasterinį Smegenų Modelį, ir Jūsų sprendimas remiasi vien tiktais tikėjimu religinėmis dogmomis.

Pati populiariausia religinė dogma teigia, kad žmogus turi „nedalomą-vieną-sąmonę“. Šios religinės dogmos adeptai mirtinai bijo idėjos, kad kiti agentai/asmenybės gali egzistuoti jų pačių smegenyse, todėl šios religinės dogmos adeptai kovos „iki paskutinio kraujo lašo“ gindami religinę dogmą apie „nedalomą-vieną-sąmonę“,.
Iš mokslinio požiūrio taško, nėra jokio skirtumo, kuo Jūs tikite.
Mokslas yra tai, ką galima stebėti ir su kuo galima atlikti atkartojamus eksperimentus – viskas, kas atitinka šiuos kriterijus yra mokslas; o viskas, kas neatitinka šių kriterijų, nėra mokslu.

Suformuluokime paprastą klausimą: ar „sąmonė“ tikrai yra nedalomas objektas?
Yra labai lengva įrodyti eksperimentiškai, kad sapnų personažai turi savo nuosavą „sąmonę/sąmoningumą/sielą/dvasią/ir t.t.“. Eksperimentų atlikimo procedūros yra labai paprastos ir jos yra aprašytos aukščiau.
Darykite išvadas TIKTAIS po to, kai Jūs atliksite eksperimentus su statistiškai didelės imties žmonių grupe (žmonių, kurie atlieka „mediumų“ vaidmenį). Jeigu Jūs vis dar neatlikote reikiamų eksperimentų, tai tuomet Jūsų filosofiniai-teoriniai svaičiojimai neturi jokios vertės.

Religiniai adeptai labai dažnai prieštarauja Neuroklasterinio Smegenų Modeliui pateikdami štai tokį argumentą:
„smegenyse nėra jokios vietos, kur būtų galima paslėpti antrą asmenybę, jau nekalbant apie kažkokias ten 30 arba 40 papildomų asmenybių“.

Žemiau yra pateikta namų užduotis, skirta lavinti loginį mąstymą religinių adeptų, kurie aklai ir fanatiškai tiki, kad egzistuoja „nedaloma-viena-sąmonė“:
Ar Jūs esate visiškai tikri, kad Jūsų smegenys gali sutalpinti vieną (1) asmenybę? O kaip dėl scenarijaus, kai viena (1) asmenybė nesutelpa smegenyse, ir tik pusė (1/2) arba ketvirtadalis (1/4) arba dešimtadalis (1/10) asmenybės gali sutilpti į smegenis – kaip dėl tokio scenarijaus? Tarkime, kad mes tvirtiname, kad Jūsų smegenys yra per mažos, kad sutalpintų visą vieną (1) asmenybę, viena (1) asmenybė niekaip negali sutilpti į Jūsų smegenis/galvą, ir mes tvirtiname, kad Jūsų smegenys/galva gali sutalpinti tiktais vieną dešimtadalį (1/10) asmenybės – ką gi, vėliavą Jums į rankas, pirmyn ir pabandykite paneigti teiginį, kad Jūsų smegenys yra pajėgios sutalpinti tiktais dešimtadalį (1/10) asmenybės.
Argumentai čia yra labai paprasti: jeigu žmogaus smegenys sugeba sutalpinti vieną (1) asmenybę, tai tuomet toks žmogus yra pajėgus atlikti mokslinius eksperimentus, tam, kad patikrinti, ar modelio/teorijos prognozės atitinka eksperimentinius rezultatus ar ne. Tačiau jeigu žmogaus smegenys yra per mažos, kad sutalpinti vieną (1) asmenybę, tai toks žmogus sako: „Aš neatlikau eksperimento, aš nesiruošiu daryti eksperimento, aš aklai tikiu savo religinėmis dogmomis, nepaisant įrodymų; aš net nepažvelgsiu į įrodymus, man yra neįdomūs įrodymai, aš aklai tikiu savo religinėmis dogmomis, nepriklausomai nuo to, kokie yra įrodymai“.

Paaiškinsime vėl dar kartą, žingsnis po žingsnio.

Žingsnis #1: Mokslinis modelis/teorija turi būti pajėgus daryti prognozes – ar sutinkate su tuo, ar ne?

Žingsnis #2: Mokslinio modelio/teorijos prognozės turi turėt galimybę būt patikrintos atkartojamais eksperimentais – ar sutinkate su tuo, ar ne?

Žingsnis #3: Neuroklasterinis Smegenų Modelis gali daryti prognozes, kurios gali būti patikrintos atkartojamais eksperimentais – taip kad eikite ir atlikite šiuos eksperimentus, vietoj to, kad užsiimt filosofiniais-teoriniais svaičiojimais.
Darykite išvadas TIKTAIS po to, kai Jūs atliksite eksperimentus su statistiškai didelės imties žmonių grupe (žmonių, kurie atlieka „mediumų“ vaidmenį). Jeigu Jūs vis dar neatlikote reikiamų eksperimentų, tai tuomet Jūsų filosofiniai-teoriniai svaičiojimai neturi jokios vertės

Skirtingi žmonės turi skirtingas žinias ir kvalifikaciją, todėl pas skirtingus skaitytojus yra skirtingas suvokimo lygmuo beskaitant tą patį tekstą.
„Neuroklasterinio Smegenų Modelio“ aprašyme mes bandome perteikti medžiagą kiek tiktais įmanoma kuo paprasčiau ir prieinamiau, tačiau mes suprantame, kad kartais mes pervertintiname kai kurių vidutinių statistinių skaitytojų gebėjimus/kvalifikaciją.
„Neuroklasterinio Smegenų Modelio“ aprašyme yra gana daug medžiagos, kuriai suprasti yra reikalingos specializuotos žinios. Jeigu skaitytojas neturi reikiamų specializuotų žinių, tai toks skaitytojas negalės suprasti dalies medžiagos, arba netgi ir visos medžiagos.

Tam, kad 100 procentų suprasti medžiagą, išdėstytą „Neuroklasterinio Smegenų Modelio“ aprašyme, tai reikia išpildyti štai tokios sąlygas: reikia turėti profesionalų išsilavinimą ir kvalifikaciją neuromokslų srityje, reikia turėti profesionalų išsilavinimą ir kvalifikaciją informatikos srityje, reikia turėti profesionalų išsilavinimą ir kvalifikaciją fizikos srityje, reikia turėti profesionalų išsilavinimą ir kvalifikaciją elektronikos srityje – ir visa tai reikia turėti vienu ir tuo pačiu metu. O kiek skaitytojų turi kvalifikaciją visose šiose srityse vienu ir tuo pačiu metu? Jeigu švelniai tariant, tai labai retas skaitytojas turi tokią kvalifikaciją.
Jeigu skaitytojas turi profesionalų išsilavinimą ir kvalifikaciją tiktais neuromokslų srityje, tai to neužtenka. Jeigu skaitytojas turi profesionalų išsilavinimą ir kvalifikaciją tiktais fizikos srityje, tai to neužtenka. Jeigu skaitytojas turi profesionalų išsilavinimą ir kvalifikaciją tiktais informatikos srityje, tai to vėlgi neužtenka. Jeigu skaitytojas turi profesionalų išsilavinimą ir kvalifikaciją tiktais elektronikos srityje, tai to vėlgi neužtenka.
Šio teksto tikslas yra (Neuroklasterinio Smegenų Modelio) aprašymo testavimas/patikrinimas, siekiant išsiaiškinti, kurios aprašymo dalys yra suprantamos vidutiniam skaitytojui, ir kurias aprašymo dalis skaitytojas suprasto visiškai klaidingai. Tuomet, remiantis atgaliniu ryšiu, pataisyti Neuroklasterinio Smegenų Modelio aprašymą, siekiant pagerinti teksto suprantamumą vidutiniam skaitytojui. Labai dažnai, siekiant pagerinti medžiagos suprantamumą, tenka paaukoti tikslumą. Kartais tekste esantys maži netikslumai leidžia išvengti ilgų detalių paaiškinimų.



... Pratęsimas bus vėliau ... Tekstas ruošiamas ...


Dėmesio: lietuviškas tekstas – tai vertimas iš rusų ir anglų kalbos. Lietuviškas tekstas yra nepilnas. Pilną tekstą skaitykite rusiškai arba angliškai.



Išvados

1. Pateiktas naujas mokslinis smegenų modelis, kurio pavadinimas yra Neuroklasterinis Smegenų Modelis, ir kuris gali paaiškinti visus religinius ir okultinius reiškinius.

2. Neuroklasterinis Smegenų Modelis teigia, kad objekto modelis yra saugomas smegenų „gabaliuke“ (neuronų klasteryje) ir šis neuroklasteris yra ne tiktais pasyvus duomenų failas (angl. data file), tačiau sudarius atitinkamas sąlygas jis gali pradėt veikt kaip programinis vykdomasis failas (angl. executable file), kuris gali simuliuot saugomo objekto elgseną pagrindinei asmenybei – ir tai yra mechanizmas atskleidžiantis kaip religiniai adeptai bendrauja su dvasiomis/angelais/Dievais/t.t., bei atskleidžiantis kaip vyksta kiti religiniai ir okultiniai reiškiniai.

3. Neuroklasterinis Smegenų Modelis apibrėžia „asmenybę“ (dar vadinamą tokiais pavadinimais kaip „dvasia“, „siela“, „sąmonė“ ir t.t.) kaip programinę įrangą (angl. software), veikiančią neuronų tinklo aparatinėje įrangoje (angl. hardware) (t.y. smegenų neuronuose). Neuroklasteris, kuris didžiąją laiko dalį turi prieigą prie aktuatorių valdymo (t.y. neuroklasteris, kuris didžiąją laiko dalį gali sąveikauti su aplinka aktuatorių pagalba) yra vadinamas „pagrindine asmenybe“. Neuroklasteriai, kurie neturi jokios prieigos arba turi tiktais trumpalaikę prieigą prie aktuatorių valdymo – tokie neuroklasteriai yra vadinami „autonominiais neuroklasteriais“.

4. Neuroklasterinis Smegenų Modelis teigia, kad žmogaus smegenys yra sudarytos iš daugelio autonominių neuroklasterių, tačiau esant įprastoms normalioms sąlygoms visi šie neuroklasteriai yra neaktyvios (latentinės) būklės ir niekaip neapsireiškia išoriniame pasaulyje. Todėl žmonija padarė klaidingą išvadą, kad viename žmogaus kūne gali būti tiktais viena asmenybė (arba sąmonė, siela, dvasia). Tačiau sudarius specialias (natūralias arba dirbtines) sąlygas galima iššaukti šių autonominių neuroklasterių pasireiškimą išoriniame pasaulyje, ko pasėkoje yra indukuojami vadinamieji „religiniai ir okultiniai reiškiniai“.

5. Neuroklasterinio Smegenų Modelio pagrįstumą galima įrodyti eksperimentiškai įvairiais būdais, kaip kad pavyzdžiui, vienas iš tokių įrodymų yra vadinamieji „spiritistiniai seansai“. Beveik kiekvienas gali atlikti eksperimentą – iškviest „dvasias“ per spiritistinį seansą, panaudojus „siūlo su adata“ metodą, ir toks eksperimentas įrodys, kad bendravimas su „dvasiomis“ (t.y. su autonominiais neuroklasteriais) yra konkretus realus reiškinys, o ne fantazija. Religiniai adeptai tiki, kad dvasia yra kažkas panašaus į „debesėlį“, ir kad tas „debesėlis“ gali skristi per orą, gali perskristi iš vienos geografinės vietos į kitą, ir t.t. Tokiu atveju, kai spiritistinio seanso metu yra iškviečiama dvasia, tai jos psichologinis portretas turi išlikti nepasikeitęs nepriklausomai nuo to, koks mediumas laiko siūlą su adata. Tačiau eksperimentai rodo, kad iškviestosios dvasios psichologinis portretas pasikeičia, kai siūlą su adata paima kitas mediumas, sėdintis šalimais prie to paties stalo. Toks psichologinio portreto kaitaliojimasis yra lengvai paaiškinamas Neuroklasterinio Smegenų Modelio – visos tos „dvasios“ iš tikrųjų yra autonominiai neuroklasteriai, esantys mediumo smegenyse ir šie neuroklasteriai veikia kaip nepriklausomos asmenybės, kurios nepriklauso nuo mediumo pagrindinės asmenybės. Skirtingų mediumų smegenyse yra šiek tiek skirtingi modeliai tos pačios „iškviestosios dvasios“, ir dėl šios priežasties „dvasios“ psichologinis portretas pasikeičia, kai siūlas su adata yra perduodamas kitam mediumui.

6. Neuroklasterinio Smegenų Modelio privalumas yra tame, kad jis gali nuspėti, kokias sąlygas reikia išpildyti tam, kad iššaukti vienokių ar kitokių religinių/okultinių reiškinių pasireiškimą. Kaip kad pavyzdžiui, Neuroklasterinis Smegenų Modelis numato, kokias sąlygas reikia išpildyti, kad „telepatinis ryšys“ būtų sėkmingas, ir kokiom sąlygom esant „telepatinis ryšys“ bus nesėkmingas.

7. Normaliam, sveikam žmogui galima dirbtinai indukuoti DAS (daugialypės asmenybės sutrikimą). Į žmogaus smegenis galima įdiegti iki 20-40 nepriklausomų asmenybių, kurios metų metus gali išlikti neaktyvioje būsenoje iki tol, kol jų kūrėjas neiššauks šių paslėptų, nepriklausomų asmenybių pasireiškimo tam tikros užduoties atlikimui.

8. Neuroklasterinio Smegenų Modelio privalumas yra tame, kad jis suteikia galimybę atskirti kurie religinių adeptų teiginiai/istorijos yra patikimi/realūs, o kurie yra melagingi/netikri. Kaip kad pavyzdžiui, jeigu Jūs atidžiai išnagrinėsite visus vaizdo įrašus, kuriuose yra nufilmuotas poltergeistas, mėtantis įvairius materialius objektus, tai visais atvejais Jūs aptiksite, kad visi šie vaizdo įrašai yra suklastoti. Tačiau, jeigu Jūs asmeniškai pravesite spiritistinį seansą, tai Jūs aptiksite, kad bendravimas su autonominiais neuroklasteriais, esančiais mediumo smegenyse, yra visai realus reiškinys, o esant specialiom sąlygoms galima pakankamai intelektualiai pabendrauti su šiais autonominiais neuroklasteriais.




Papildomi skaitiniai

Neuroklasterinio Smegenų Modelio Terminų Žodynas

Neurono modelis RF-PSTH (simuliuojantis receptyvinio lauko (RL) struktūrą ir neurono išėjimo signalą PSTH)

„Neurono modelis RF-PSTH“ ir „Neuroklasterinis Smegenų Modelis“ – tai du skirtingi, nesusiję modeliai.
„Neurono modelio RF-PSTH“ teisingumas arba klaidingumas yra niekaip nesusijęs su „Neuroklasterinio Smegenų Modelio“ teisingumu arba klaidingumu.

Įvairios temos



Offline versija

Jūs galite atsisiųsti neuroclusterbrain.com svetainės offline versiją (visi puslapiai sudėti į vieną zip failą) iš Google disko šiuo adresu:
https://drive.google.com/drive/folders/0B1vMRMWFxGhNdEJnOUZxNEtwa1k
Atkreipsime dėmesį, kad offline versija gali būti ne pati naujausia neuroclusterbrain.com svetainės versija.