Atgal į pagrindinį puslapį

Filmai apie naminukus (bildukus)

English Русский Lietuvių


Labai dažnai mitologiniai pasakojimai turi realius prototipus iš realaus gyvenimo.
Medicinos tyrimų duomenimis, polinkis į lunatizmą yra būdingas maždaug 18-iolikai procentų bendros populiacijos, tačiau tiktais maždaug 1-am procentui gyventojų priepuoliai kartojasi reguliariai.
Akivaizdu, kad nuo seniausių laikų žmonės susidurdavo su lunatizmo reiškiniu.
Kadangi žmonės neturėjo pakankamai žinių apie smegenų fiziologiją, tai lunatizmo atvejai buvo mistifikuoti, ir tokiu būdu atsirado mitologiniai pasakojimai apie naminukus, bildukus, kaukus, aitvarus ir t.t.
Mitologiniai pasakojimai apie naminukus egzistuoja beveik visose pasaulio tautose, tiesiog skirtingose pasaulio tautose „naminukai“ yra vadinami skirtingais pavadinimais.
Tačiau visus šiuos mitologinius pasakojimus vienija viena bendra savybė – jie visi gerai atitinka lunatizmo požymius.
Kai lunatikas lunatizmo priepuolio metu atlieka namų ruošos darbus (išplauna indus, nuskuta bulves ir t.t.), tai „liaudies išmintis“ teigia, kad tuos darbus nudirbo „naminukas“.

Keletas dokumentinių filmų apie lunatizmą yra pateikta šioje nuorodoje.

„Naminuko“ savybės labai gerai atitinka lunatiko savybes – „liaudies išmintis“ teigia, kad:
1) „Naminuko“ neįmanoma atsikratyti – kai šeimininkas pervažiuoja į naują vietą, tai naminukas pervažiuoja kartu su šeimininku (kadangi po pervažiavimo žmogus išlieka ir toliau sergantis lunatizmu/somnambulizmu/nakvišumu);
2) „Naminukas“ geria pieną, valgo saldainius (iš tikrųjų tai pieną išgėrė ir saldainius suvalgė pats lunatikas lunatizmo priepuolio metu, tačiau atsibudęs jis neprisimena, kad tą padarė);
3) Norint patikrinti, ar Jūsų namuose gyvena naminukas, reikia palikti saldainius ant stalo, o ryte patikrinti ar pradingo saldainiai. Kadangi naminuko (t.y. lunatiko) intelekto lygmuo yra mažas, tai rekomenduotina saldainius iš popierėlio išvynioti ir padėti saldainius ant stalo be popierėlio, kadangi saldainio išvyniojimas iš popierėlio gali būti per sunki užduotis naminukui (t.y. lunatikui);
4) „Naminukas“ mėgsta žaisti su žaislais/kortomis, todėl ryte žaislai/kortos būna netvarkingai išmėtyti arba jie pradingsta (iš tikrųjų šiuos žaislus/kortas netvarkingai išmėtė pats lunatikas lunatizmo priepuolio metu, tačiau atsibudęs jis neprisimena, kad tą padarė);
5) Kai lunatikas lunatizmo priepuolio metu išeina iš savo namų, ir nuėjęs į kaimyno namus, pavagia iš kaimyno įvairius daiktus (auksą/sidabrą, juvelyrinius dirbinius, popierinius pinigus, malkas, grūdus, obuolius ir t.t.) ir kai parneša visus šiuos pavogtus daiktus į savo namus, tai „liaudies išmintis“ teigia, kad šeimininkui šiuos daiktus atnešė „aitvaras“.
6) „Liaudies išmintis“ teigia, kad aitvarai yra daug rečiau sutinkami už naminukus. Priežastis tam labai paprasta. Ne visi lunatikai išėję iš namų parsineša namo materialių daiktų. Daug dažniau jie tiesiog šiaip pasivaikšto ar namie nudirba kokių nors darbų. „Liaudies išmintis“ lunatiko nudirbtus darbus laiko naminuko egzistavimo įrodymu, o parneštus namo daiktus – aitvaro egzistavimo įrodymu.
7) ir taip toliau.

Tam, kad žmogus neišprotėtų, ryte pamatęs išmėtytus daiktus arba suvalgytą maistą, tai reikėjo sugalvoti tokį pasaulio modelį, kuris galėtų paaiškinti, kas vyksta aplink tave – ir tokiu būdu atsirado pasakojimai apie naminukus, aitvarus ir t.t.
Laikui bėgant, šie pasakojimai apie naminukus apaugo įvairiomis detalėmis prigalvotomis „iš lubų“ (kad naminukas yra tam tikro ūgio, tam tikros spalvos, tam tikro amžiaus, ir t.t.) – štai šitaip atsirado mitologiniai pasakojimai apie naminukus ir aitvarus.

Koks yra lunatizmo veikimo mechanizmas? Jis yra labai paprastas. Nuėjus miegot, pagrindinė asmenybė užmiega, ir tuo metu koks nors autonominis neuroklasteris pergriebia žmogaus fizinio kūno valdymą ir atlieka tam tikrus veiksmus. Kai pagrindinė asmenybė atsibunda, tai ji negali prisiminti, kas nutiko lunatizmo priepuolio metu, kadangi ji nieko nežino apie įvykusius įvykius.

Išsamesnis aprašymas „Neuroklasterinio Smegenų Modelio“ svetainėje.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Aitvaras_(mitologija)
Aitvaras (Atvaras, Damavykas, Gausinėlis, Koklikas, Pūkis, Sparyžius, Spirūkas, Svitelis, Žaltvikšas, Žalviskas) lietuvių mitologijoje – pagoniškojo panteono dieviška būtybė, atmosferos, vandens, ypač debesų, saugotojas, turintis ryšį su žeme ir jos turtais. Tai materialines gėrybes nešanti būtybė.
<...>
Kaprizingą aitvarą reikia raminti, maldyti.
<...>
Aitvarai, nešantys atitinkamas gėrybes, turi skirtingą išvaizdą: raudoni – kai neša pinigus, juodai raudoni ir auksiniai – kai neša auksinius pinigus, balti ir baltai žydri – kai neša sidabrinius pinigus, pilki ir juodi – kai neša grūdus arba skrenda netoli žemės.
<...>
<...>Aitvaras – nemirtingas.<...>
Kartais Aitvaras laikomas gera, kartais bloga būtybe. Jis dirba paslapčia, neprašytas. Dažnai žmogus net nenutuokia turintis Aitvarą, bet jo namuose visada yra gėrybių. Jis globoja gerus, kitų skriaudžiamus, negobšius žmones, prineša jiems visokio turto: javų, linų, pinigų, dažniausiai atimtų iš turtingų gobšuolių. Pelnęs Aitvaro palankumą, žmogus vargo nemato, tačiau tikima, kad jo prinešti lobiai nieko gero nelemia.
Pamiltai mergelei aitvaras atneša gintaro karolių, šilkinių kaspinų, žiedų.<...>
Vargšui žmogui, kuris aitvarą pavalgydino, atiduoda paskutinę duonos plutą, prineša maišą žolės ar skiedrų, kurie, parnešti namo, virsta auksu. Gobšam valstiečiui pripila kepurę ir kišenes aukso, kurie namie virsta šiukšlėmis ir mėšlu.
Aitvaras taip pat neša ir javus, tik su sąlyga, kad jų nepardavinėtų. Jeigu žmogus šios sąlygos neišlaiko, aitvaras ne tik nustoja nešioti javus, bet ir išneša visa, ko dar buvo aruoduose. Savo globotiniams aitvaras drausdavo ir skolinti javus. Tuos reikalus galėjęs tvarkyti tik jis pats.
Atlėkęs Aitvaras lenda į klėtis, klojimus, iš ten paima visą skalsą, kurią nuneša savo šeimininkui. Jeigu sakydavo, kad „nėra skalsos“, tai reikšdavo, kad aitvaras iš aruodo kitur išnešė grūdus. Aitvarai išlėkdavo lauk pro kaminus, pastoges.
<....>
Ant svirnų kraigų, kuriuose buvo laikomi javai, žmonės uždėdavo vežimų tekinius, kad Aitvaras, pavogęs grūdų, nenuneštų jų į kaimynų svirnus. Tuo pačiu tikslu svirnuose arba ant jų statydavo statulėles, vadinamas svirnų sargais. Kad Aitvaras galėtų įeiti į namus, kartais darydavo skyles abiejuose namų galuose arba kamarų duryse.
Aitvaras buvo gerbiamas. Šeimininkas, gaunantis iš jo turtų, turėjo Aitvarą maitinti kiaušiniene, pienu, medumi, koše, kukuliais. Už tai jis sąžiningai tarnavo.
Aitvaras – savarankiška, pavydi, kerštinga būtybė. Kuo nors neįtikus jam, žmogų galėjo ištikti baisios nelaimės, o Aitvaras ne tik nieko nebenešti, bet ir trobas sudeginti. Aitvaru atsikratyti beveik neįmanoma.
Vienintelis būdas – nunešti ten, kur jį buvo surastas.
Įvedus krikščionybę, Aitvaras buvo paskelbtas demonu, piktąja jėga, kuri nebijo kryžiaus ir kitų krikščioniškųjų atributų, tapo piktųjų dvasių priešas. Net velniai nuo jų bėgdavę. Anksčiau jis gyveno savo būstinėse, esančiose padangėse, giriose, o dabar – klėtyse, pastogėse, kamarose. Jam priskirtos vagystės – esą jis vagiantis visokį turtą iš vienų žmonių ir neša tiems, kurie aitvarą prisivilioja. Pakanka aitvarui paimti vieną grūdelį iš aruodo ir nunešti savo šeimininkui, tai ten pereina visi grūdai. Tačiau Aitvaro atnešti javai sėklai netinka ir tų grūdų joks gyvulys neėda.
Su Aitvaru žinomas tik vienas sietinas vietovardis – Aitvariškiai Alytaus rajone.

Legendos

Vienas žmogus, grįždamas namo, po laukine kriauše rado juodą, sulytą drebantį nuo šalčio viščiuką, kurį pasiėmė. Netrukus paaiškėjo, kad tas viščiukas – tai Aitvaras, kuris pradėjo nešti į namus grūdus ir pinigus. Būdamas doras, žmogus nežinojo, kaip to aitvaro atsikratyti. Kiti žmonės matydavę naktį nusileidžiantį ant jo trobų šviesų stulpą, pradėjo kalbėti, kad žmogus laiko pas save Aitvarą. Visi nutarė, kad jis išsikeltų iš namų, palikdamas juose Aitvarą. Žmogus pardavė javus, gyvulius, nusipirko sau būstinę už mylios ir išsikėlė. Kai pakrovė paskutinį vežimą ir troba jau buvo tuščia, uždegė sodybą iš visų kampų, kad Aitvaras sudegtų. Vos uždegus trobas ir įsėdus važiuoti, pamatė, kad gale vežimo vėl tas pats juodas viščiukas purto sparnus ir gieda: „Iš kampo, no kampo / Deginkim stubą nog strampo. / Iš čia važiuosim toliau, / O dėl mūs bus geriau“. Žmogus turėjo parsivežti Aitvarą į savo naująją sodybą. Taigi Aitvaro atsikratyti neįmanoma.
Wikipedia



https://www.youtube.com/watch?v=nQfaAIg2zB8#t=68s

Где живет домовой невероятные факты.
Trukmė: 2 minutės (pradedant nuo 1-os minutės 8 sekundės, baigiant 3-a minute 47 sekundžių). Bendra trukmė: 4 minutės

Домовой – что нам о них известно? Где живут домовые, как подружиться с домовым.

https://www.youtube.com/watch?v=SwtLVVhNtnE#t=70s

Домовой. Как проверить есть ли дома домовой?
Trukmė: 1 minutė (pradedant nuo 1-os minutės 10 sekundžių, baigiant 1-a minute 34 sekundžių). Bendra trukmė: 3 minutės

Домовой – это мифический «хозяин», покровитель дома, следящий за благополучием в семье. Считается, что раньше домовой жил в каждой избе. Сейчас же жителей многоквартирных домов интересует, есть ли и в их жилищах дух-защитник. Это несложно проверить.

https://www.youtube.com/watch?v=zh2JIht8cM4#t=44s

Как подружиться с домовым?
Trukmė: 1 minutė (pradedant nuo 44 sekundžių, baigiant 1-a minute 47 sekundžių). Bendra trukmė: 4 minutės

У вас стали пропадать вещи, а потом появляться в неожиданных местах? Вы точно помните, что положили ключи на комод, а найти никак не можете? История, знакомая многим. Возможно, это происки домового.
Чтобы в доме все лежало на своих местах, был порядок и уют, подружитесь с домовым. Ведь он первый помощник по дому. Во время отъезда за порядком присмотрит, чтобы соседи не затопили и техника не поломалась.

https://www.youtube.com/watch?v=ofHbAyU2l-o#t=2m37s
Embedding disabled by request. Please watch on youtube.
Мифическое существо | Домовой
Trukmė: 1 minutė (pradedant nuo 2-os minutės 37 sekundės, baigiant 3-a minute 14 sekundžių). Bendra trukmė: 4 minutės