Šventoji Dvasia – išsami analizė ir veikimo mechanizmai. Prieštaravimai ir klaidos Šventosios Dvasios teologijoje

English Русский Lietuvių

Šioje nuorodoje yra pateikta keletas pavyzdžių apie prieštaravimus Biblijoje.
Šioje nuorodoje yra pateikta keletas pavyzdžių apie prieštaravimus Korane.
Šioje nuorodoje yra pateikta keletas pavyzdžių apie klaidas krikščionybės teologijoje.
Šioje nuorodoje yra pateikta keletas pavyzdžių apie klaidas Jehovos liudytojų teologijoje.
Šioje nuorodoje yra pateikta keletas pavyzdžių apie klaidas islamo teologijoje.
Šioje nuorodoje yra pateikta keletas pavyzdžių apie klaidas judaizmo teologijoje.
Šioje nuorodoje yra pateikta keletas pavyzdžių apie klaidas hinduizmo teologijoje.
Šioje nuorodoje yra pateikta keletas pavyzdžių apie klaidas Tarptautinės Krišnos sąmonės bendrijos (ISKCON) teologijoje.
Šioje nuorodoje yra pateikta keletas pavyzdžių apie klaidas Urantijos knygos teologijoje.
Šioje nuorodoje yra pateikta keletas pavyzdžių apie klaidas Trechlebovo (Трехлебов Алексей Васильевич (Ведаман Ведагор)) teologijoje.
Šioje nuorodoje yra pateikta keletas pavyzdžių apie klaidas КОБ (Концепции Общественной Безопасности) teologijoje.
Šioje nuorodoje yra pateikta keletas pavyzdžių apie klaidas įvairių kultų teologijoje.


Šventosios Dvasios apibrėžimas yra skirtingas skirtingose religijose.
Netgi vienos tos pačios religijos skirtingos denominacijos turi skirtingus požiūrius į Šventąją Dvasią.
Kaip kad pavyzdžiui, krikščionybėje yra virš 41 tūkstančio krikščioniškų denominacijų, ir kiekviena iš jų turi skirtingas dogmas apie Šventąją Dvasią.

Pagal krikščioniškas dogmas, Šventosios Dvasios veikimas pasireiškia per tris dalykus:
1) krikštijimas Šventąja Dvasia;
2) Šventosios Dvasios dovanos;
3) Šventosios Dvasios vaisiai.

Katalikų bažnyčia teigia, kad yra septynios Šventosios Dvasios dovanos, šis teiginys remiasi Izaijo knyga 11:1-2:
1) išminties dovana,
2) supratimo dovana,
3) patarimo dovana,
4) tvirtumo dovana,
5) žinojimo dovana,
6) maldingumo dovana,
7) Dievo baimės dovana.

Atkreipsime dėmesį, kad Izaijo knyga 11:1-2 neturi visiškai jokio ryšio su Šventąja Dvasia.
„Išminties ir įžvalgos dvasia“, „patarimo ir narsumo dvasia“, „pažinimo ir maldingumo dvasia“ neturi nieko bendro su Šventąja Dvasia – netgi dvasių pavadinimai yra skirtingi.
Kitas svarbus dalykas yra tai, kad katalikų bažnyčia teigia, kad Senasis Testamentas yra nebegaliojantis, kadangi Jėzus atšaukė Senąjį Testamentą ir įvedė Naująjį Testamentą, todėl visos nuorodos į Senąjį Testamentą pagal apibrėžimą yra negaliojančios.
Kodėl gi katalikų bažnyčia sukūrė tokį nelogišką ir prieštaringą mokymą apie Šventąją Dvasią?
Priežastis tam labai paprasta – katalikų bažnyčia negali realiai pademonstruoti Šventosios Dvasios.
Katalikų bažnyčia yra visiškai nekvalifikuota Šventosios Dvasios srityje.

Sekmininkai yra krikščioniška kryptis, kuri ypatingai pabrėžia tiesioginį asmeninį bendravimą su Šventąja Dvasia.
Sekmininkai gali praktiškai pademonstruoti tiesioginį bendravimą su Šventąja Dvasia, ir dėl šios priežasties tradicinių krikščioniškų bažnyčių (katalikų/stačiatikių) adeptai pradėjo masiškai palikinėti savo bažnyčias ir pereidinėti į sekmininkų bažnyčias.

Iš visų krikščioniškų denominacijų labiausiai aiškiai išdėstytas mokymas apie Šventąją Dvasią yra pas Sekmininkus, kadangi sekmininkai kiekvieną dieną įvykdo tūkstančius tiesioginių kontaktų su Šventąja Dvasia.
Todėl atidėkime į šalį nekompetentingą ir beprasmišką katalikų/pravoslavų aiškinimą apie Šventąją Dvasią, ir peržvelkime atidžiau ką mokina apie Šventąją Dvasią kompetentingi sekmininkai.

Sekmininkai teigia, kad krikštijimas Šventąja Dvasia yra vykdomas uždėjus rankas ant žmogaus.

Naujajame Testamente yra parašyta, kad pirmą kartą Šventoji Dvasia ant krikščionių nužengė Sekminių dieną.

Atkreipsime dėmesį, kad šiuo metu ne visi krikščionys turi tiesioginį kontaktą su Šventąja Dvasia, todėl tie krikščionys, kurie turi tiesioginį kontaktą su Šventąja Dvasia, save vadina sekmininkais (penkiasdešimtininkais).
Keletą šimtų metų po Kristaus mirties krikščionių bažnyčia turėjo tiesioginį kontaktą su Šventąja Dvasia, tačiau ilgainiui tas kontaktas buvo prarastas.
Kontaktas su Šventąja Dvasia buvo atgaivintas 1901 Topeko mieste (JAV, Kanzaso valstija) ir 1906 metais Los Angelo mieste, JAV (taip vadinamasis „prabudimas Azuzo gatvėje“).
Šie krikščionys yra vadinami sekmininkais.
Antroji sekmininkų atgimimo banga buvo 1960-tųjų metų pradžioje ir jie gavo pavadinimą „charizmatikai“ („charizmatinis judėjimas“).
Naujojo Testamento kontekste žodis „charizma“ reiškia „Šventosios Dvasios dovana“ (išvertus iš graikų kalbos „charizma“ reiškia „dovana“).

Kai tradicinių krikščioniškų bažnyčių (katalikų, pravoslavų) adeptai pamatė, kad naujai atsiradusios sekmininkų bažnyčios tiesiogiai bendrauja su Šventąja Dvasia, o jų lankomoje bažnyčioje nėra jokios Šventosios Dvasios nei kvapo, tai tokie krikščionys (iš tradicinių bažnyčių) pradėjo masiškai perbėginėti į sekmininkų bažnyčias.
Kaip kad pavyzdžiui, šiuo metu Rusijoje sekmininkai pagal narių skaičių yra antroje vietoje po pravoslavų bažnyčios, ir mažai atsilieka nuo pravoslavų bažnyčios.
Žmonių perbėgimo priežastis yra labai paprasta – koks tikslas būti bažnyčioje, kurioje nėra Šventosios Dvasios, kai yra kita bažnyčia, kurioje yra Šventoji Dvasia.
Romos katalikų bažnyčia pajuto pavojų masiškai netekdama savo adeptų ir todėl Vatikanas 1975 metais Romoje suorganizavo Antrąjį Tarptautinį Kongresą „Katalikiškas-charizmatinis atnaujinimo judėjimas“, į kurį susirinko daugiau nei tūkstantis aukšto rango Romos katalikų, šia proga mišias Šventojo Petro bazilikoje pravedė kardinolas Leo Joseph Suenens kartu su 750 šventikų ir 12 vyskupų.
Į kongreso narius su pritarimo, palaikymo ir palaiminimo žodžiais kreipėsi popiežius Paulius VI.
Tuo metu daugiau nei 50-tyje pasaulio šalių jau buvo maždaug 3500 Romos katalikų charizmatinių maldos grupių, kurių narių skaičius viršijo 400 tūkstančių.
Tačiau 1970 metų pabaigoje Antroji sekmininkų banga pradėjo gesti.
Charizmatinis atsinaujinimo judėjimas tapo nebe naujiena ir eiliniams krikščionims pradėjo atsibosti.
Charizmatinio atsinaujinimo judėjimo plitimas pradėjo gest, o vietomis ir išvis pranyko.
Tačiau per 20 metų sekmininkų idėjos persmelkė visas krikščioniškas bendruomenes, charizmatija giliai įleido šaknis krikščioniškame pasaulyje.

Apačioje pateiktas dokumentinis filmukas, kuriame popiežius Jonas Paulius II laimina Charizmatinį Atsinaujinimo Judėjimą, popiežius sako „ilgai gyvuokite, charizmatai“ („long life for the charizmatics“) (žr. pradedant nuo 5 minučių 30 sekundžių).

Žemiau yra pateikti dokumentiniai filmukai, kuriuos yra parodyta kaip atrodo Šventosios Dvasios gavimas krikščionybėje.
Lygiai tokiu pačiu būdu Jėzus dalino Šventąją Dvasią savo pasekėjams.

Žemiau pateiktame dokumentiniame filmuke parodyta kaip Romos katalikų bažnyčia dalina Šventąją Dvasią savo adeptams.

Žemiau pateiktas video įrašas buvo nufilmuotas 1990 metais Ukrainoje.
Jį nufilmavo patys sekmininkai, ir pagal pirminį sumanymą, tai turėjo būti reklaminis vaizdo įrašas, skirtas pritraukti naujus adeptus į sekmininkų bažnyčią.
Tačiau realūs rezultatai buvo visiškai priešingi.
Kai šis video įrašas buvo rodomas žmonėms, kurie nėra susipažinę su sekmininkų judėjimu, tai jie išsigandę ir panikuodami pabėgdavo.
Po kurio laiko sekmininkų bažnyčia persigalvojo ir nusprendė šį įrašą paslėpti bei nerodyti šio video įrašo žmonėms, kurie nėra susipažinę su sekmininkų judėjimu, tam kad jų neatbaidyti.
Dabar tokie video įrašai yra rodomi tiktais „pažengusiems sekmininkų bažnyčios nariams“, kurie jau daug laiko prabuvo sekmininkų bažnyčioje.

Kai žmogus gauna Šventąją Dvasią, tai galimi šie scenarijai:
1) jeigu Šventosios Dvasios kiekis yra mažas, tai žmogus tiesiog nualpsta ir be sąmonės susmunka ant grindų;
2) jeigu Šventosios Dvasios kiekis yra didelis, tai žmogaus smegenyse yra inicijuojami epileptiniai neuronų impulsai, kurie siunčia signalus į smegenų malonumo centrą, ir šį procesą lydi epileptiniai žmogaus kūno traukuliai.
Šie epileptiniai neuronų impulsai, kurie siunčia signalus į smegenų malonumo centrą, sukelia euforijos būseną žmogui, kuris gavo Šventąją Dvasią.
Šių epileptinių neuronų impulsų, siunčiančių signalus į smegenų malonumo centrą, poveikis yra daug labiau svaiginantis nei alkoholio ar narkotikų, todėl, jeigu žmogus kelis kartus gavo tokią Šventąją Dvasią, tai jis tampa priklausomas nuo Šventosios Dvasios ir jis negali gyventi be Šventosios Dvasios lygiai taip pat, kaip narkomanas yra priklausomas nuo narkotikų.

Žiūrėkite video įrašą žemiau nuo 4 minučių 30 sekundžių iki 5 minučių 30 sekundžių.
Šiame epizode sekmininkų pastorius pasakoja, kad „susitikimas su Jėzumi“ ir „krikštijimas Šventąja Dvasia“ yra daug labiau svaiginantys nei alkoholis ar narkotikai.

„Šventosios Dvasios nužengimo“ procedūros metu sekmininkų bažnyčiose paprastai yra grojama garsi ritminė muzika.
Garsi ritminė muzika padeda bažnyčios adeptams sukelti transo būseną.
Garsi ritminė muzika su lygiai tuo pačiu tikslu naudojama ir įvairiuose kituose religiniuose kultuose (šamanizme, hinduizme ir t.t.) – ji padeda adeptams sukelti transo būseną.
Žinoma, transo būseną galima pasiekti ir nenaudojant garsios ritminės muzikos, tačiau tokiu atveju pastorius turės įdėti daugiau pastangų, kad adeptams sukeltų šią būseną.
Garsios ritminės muzikos naudojimas padeda šią būseną pasiekti daug lengviau ir greičiau.

Po to, kai adeptas gavo Šventosios Dvasios krikštą, adeptas gali gauti „Šventosios Dvasios dovanas“.
Po to, kai adeptas gavo Šventosios Dvasios krikštą, adeptas gauna ne visas „Šventosios Dvasios dovanas“, o tiktais kai kurias iš jų.
Kai kurie adeptai gauna daugiau „Šventosios Dvasios dovanų“, o kiti – mažiau.
„Šventosios Dvasios dovanų“ skaičius priklauso nuo to, kiek adeptas įtiko Šventajai Dvasiai.

Sekmininkai (ir kai kurie kiti protestantai) teigia, kad yra devynios Šventosios Dvasios dovanos:
1) pranašavimo dovana;
2) kitų kalbų dovana (glosolalija);
3) kitų kalbų aiškinimo dovana;
4) dvasių atskyrimo dovana;
5) išminties dovana;
6) žinių dovana;
7) tikėjimo dovana;
8) gydymo dovana;
9) stebuklų darymo dovana;


Svarbu yra tai, kad Naujajame Testamente iš tikrųjų yra minimos daugiau nei devynios Šventosios Dvasios dovanos, tačiau sekmininkų pastoriai tą laiko paslaptyje ir apie jas nepasakoja savo adeptams.
Tad atskleiskime jų paslaptis ir išvardinkime papildomas Šventosios Dvasios dvasines dovanas:
10) gyvačių ėmimo plikomis rankomis dovana;
11) dovana likti gyvam išgėrus mirtinų nuodų.

Žemiau yra pateiktas išsamesnis visų Šventosios Dvasios dovanų aprašymas.

(1) Pranašavimo dovana.

Kai žmogus gauna Šventąją Dvasią, tai tokios žmogaus bet kokios šnekos ir sapalionės apie ateitį yra laikomos „pranašavimu“.

Atkreipsime dėmesį, kad krikščionys teigia, jog „pranašystės dovana“ yra Šventosios Dvasios įrodymas, tačiau tuo pat metu krikščionys teigia jie taip pat teigia, kad „pranašystės dovana“ yra demoniško apsėdimo įrodymas.
Kitaip tariant, tas pats reiškinys („pranašystės dovana“) naudojamas ir dieviškumui, ir demoniškam apsėdimui įrodyti – akivaizdu, kad krikščionių dogmos remiasi klaidinga logika.

(2) Kitų kalbų dovana (dar vadinama glosolalija).

Žemiau yra pateikta keletas dokumentinių filmų, parodančių, kaip kalbų dovana atrodo praktikoje.

Krikščionys teigia, kad gavęs „kalbų dovaną“, žmogus pradeda kalbėti kalbomis, kurių anksčiau nemokėjo.
Kaip kad pavyzdžiui, vokietis, gavęs kalbų dovaną, pradės kalbėti kinų/vietnamiečių/uzbekų/t.t.kalba, kurios anksčiau nemokėjo.
Tačiau realūs faktai visiškai skiriasi nuo tokių teiginių.
Gavęs „kalbų dovaną“, žmogus tampa nepajėgus prasmingai bendrauti su kitų tautybių žmonėmis.
Kai sekmininkų pastoriai lankosi kitose šalyse, tai jie visada samdo vertėjus, kad šie išverstų jų paskaitas į vietinę kalbą.
Nepaisant to, krikščionys tiki, kad nesugebėjimas bendrauti tikra užsienio kalba visai nėra problema.
Krikščionys teigia, kad beprasmiai, gurguliuojantys garsai (kuriuos skleidžia tie, kurie gavo „kalbų dovaną“) yra vadinami „angelų kalba“ ir kad ši „angelų kalba“ yra daug pranašesnė už bet kurią žmonių kalbą.
Tokiu būdu, anot krikščionių įsitikinimų, jeigu gavęs „kalbų dovaną“ tu pradedi kalbėti kinų/vietnamiečių/uzbekų/t.t. kalbomis, tai nieko nereiškia, jeigu palyginti su gebėjimu kalbėti „angelų kalba“.
Reikėtų pažymėti, kad nėra nė vieno dokumentuoto atvejo, kai žmogus staiga pradėtų rišliai kalbėti užsienio kalba, kurios anksčiau nemokėjo.
Visi religiniai adeptai, gavę „kalbų dovaną“, pradeda kalbėti tiktais nesuprantama „angelų kalba“.
Detali mokslinė „angelų kalbos“ leksinės semantikos analizė rodo, kad pagal visus parametrus „angelų kalba“ prilygsta kalbai naujagimio, kuris bando pirmą kartą išmokti kalbėti.
Kitaip tariant, Šventosios Dvasios dovana, kuri yra vadinama „kalbų dovana“, iš tikrųjų yra žmogaus smegenyse sukelta naujagimio būsena ir nesugebėjimas aiškiai kalbėti – „kalbų dovana“ iš tikrųjų yra degradacijos būsena, o ne „naujų supergalių“ būsena.
Atkreipsime dėmesį, kad kai daugybė žmonių gauna „kalbų dovaną“, tai visi šie nerišliai gargaliuojantis žmonės pradeda haliucinuoti, kad jie atseit puikiai supranta vienas kito gargaliavimą – toks atvejis Naujajame Testamente aprašytas tiktais vieną kartą.

Visuose kituose Naujojo Testamento epizoduose yra aiškiai teigiama, kad žmonės, girdintys „kalbas“, negali suprasti „angelų kalbos“ gargaliavimo („Kas kalba kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; juk niekas jo nesupranta, jis Dvasioje kalba slėpiningus dalykus.“ – Pirmas laiškas korintiečiams 14:2)

Krikščionys teigia, kad „kalbų dovana“ yra naujas reiškinys, atsiradęs kartu su krikščionybės gimimu.
Tačiau tai yra visiška netiesa.
Atkreipsime dėmesį, kad „kalbų dovanos“ reiškinys nėra būdingas vien tiktais vienai krikščionybei.
„Kalbų dovanos“ reiškinys yra žinomas nuo seniausiųjų laikų praktiškai visuose šamanistiniuose ir religiniuose kultuose (įskaitant Vudu kultą ir daugybę kitų).

Atkreipsime dėmesį, kad krikščionys teigia, jog „kitų kalbų dovana“ yra Šventosios Dvasios įrodymas, tačiau tuo pat metu krikščionys teigia jie taip pat teigia, kad „kitų kalbų dovana“ yra demoniško apsėdimo įrodymas.
Kitaip tariant, tas pats reiškinys („kitų kalbų dovana“) naudojamas ir dieviškumui, ir demoniškam apsėdimui įrodyti – akivaizdu, kad krikščionių dogmos remiasi klaidinga logika.

(3) Kitų kalbų aiškinimo dovana.

Ši „dovana“ susideda iš gebėjimo išversti „angelų kalbos“ gargaliavimą į žmonėms suprantamą formatą.
Praktiškoje tai veikia šitokiu būdu.
Gavęs Šventosios Dvasios nužengimą, žmogus maždaug minutę gargaliuoja „angelų kalba“, o tada savo gargaliavimą „išverčia“ į lietuvių kalbą, pavyzdžiui, „Dievas pasakė, kad myli jus visus“.
Tada jis vėl maždaug minutę gargaliuoja „angelų kalba“, o tada vėl išverčia savo gargaliavimą į lietuvių kalbą, pavyzdžiui, „kiekvienas iš jūsų turi atsiklaupti ir melstis“, tada vėl gargaliuoja „angelų kalba“ ir taip toliau.
„Kalbų aiškinimo dovana“ yra visiškas šarlatanizmas ir nieko daugiau.

Atkreipsime dėmesį, kad krikščionys teigia, jog „kitų kalbų aiškinimo dovana“ yra Šventosios Dvasios įrodymas, tačiau tuo pat metu krikščionys teigia jie taip pat teigia, kad „kitų kalbų aiškinimo dovana“ yra demoniško apsėdimo įrodymas.
Kitaip tariant, tas pats reiškinys („kitų kalbų aiškinimo dovana“) naudojamas ir dieviškumui, ir demoniškam apsėdimui įrodyti – akivaizdu, kad krikščionių dogmos remiasi klaidinga logika.

(4) Dvasių atskyrimo dovana.

Ši „dovana“ yra tame, kad žmogus tvirtina, kad jis gali atskirti, ar dvasia yra šventa, ar demoniška.
Dvasių atpažinimas yra grindžiamas dviem kriterijais:
1) jeigu dvasia sako, kad Jėzus yra Dievas, tai tokia dvasia yra šventa; o jeigu dvasia sako priešingai, tai tuomet dvasia yra demoniška;
2) jeigu dvasia šlovina mūsų Bažnyčią, tai tokia dvasia yra šventa; o jeigu dvasia šlovina kokią nors kitą konkurentinę Bažnyčią (arba konkurentinę religiją), tai tuomet tokia dvasia yra demoniška.

(5) Išminties dovana.

Kai ant žmogaus nužengia Šventoji Dvasia, tai tuomet bet kokie kliedesiai, kuriuos toks žmogus ištaria, yra laikoma „išmintimi“.

Atkreipsime dėmesį, kad krikščionys teigia, jog „išminties dovana“ yra Šventosios Dvasios įrodymas, tačiau tuo pat metu krikščionys teigia jie taip pat teigia, kad „išminties dovana“ yra demoniško apsėdimo įrodymas.
Kitaip tariant, tas pats reiškinys („išminties dovana“) naudojamas ir dieviškumui, ir demoniškam apsėdimui įrodyti – akivaizdu, kad krikščionių dogmos remiasi klaidinga logika.

(6) Žinių dovana.

Kai ant žmogaus nužengia Šventoji Dvasia, tai tuomet bet kokie kliedesiai, kuriuos toks žmogus ištaria, yra laikoma „žiniomis“.

Atkreipsime dėmesį, kad krikščionys teigia, jog „žinių dovana“ yra Šventosios Dvasios įrodymas, tačiau tuo pat metu krikščionys teigia jie taip pat teigia, kad „žinių dovana“ yra demoniško apsėdimo įrodymas.
Kitaip tariant, tas pats reiškinys („žinių dovana“) naudojamas ir dieviškumui, ir demoniškam apsėdimui įrodyti – akivaizdu, kad krikščionių dogmos remiasi klaidinga logika.

(7) Tikėjimo dovana.

Kai ant žmogaus nužengia Šventoji Dvasia, tai jo tikėjimas tampa daug stipresnis.
Žmogaus tikėjimas sustiprėja dėl paprastos priežasties: jis gavo Šventosios Dvasios nužengimą ir patyrė jį realybėje, ir dabar Šventoji Dvasia nebėra teorinis konstruktas, apie kurį galima tiktais perskaityti Biblijoje.


(8) Gydymo dovana.

„Gydymo dovana“ yra gebėjimo hipnotizuoti kitus įgijimas.
Yra gerai žinoma, kad hipnozė gali būti naudojama įteigti įvairius dalykus, kurie sukelia realius fiziologinius rezultatus.
Kaip kad pavyzdžiui, užhipnotizuotam asmeniui galima įteigti, kad mes paliesime jo ranką su karšta geležimi, ir palietus jo ranką su šaltu pieštuku, sąlyčio vietoje atsiras tikra pūslė, tarsi nuo tikro nudegimo.
Užhipnotizuotam asmeniui galima įteigti, kad jis nejaučia skausmo, ir žiūrovams tai atrodys kaip „stebuklingas išgijimas“.
Panagrinėkime atidžiau, kaip Jėzus gydė paralyžiuotus žmones.

„Paralyžiuotųjų išgydymo“ mechanizmas yra labai paprastas.
Jėzaus laikais medicinos lygis buvo labai žemas, sanitarijos beveik nebuvo ir taip toliau.
Todėl menkiausia žaizda ar įpjovimas galėjo sukelti pūliavimą ir stiprų skausmą, dėl kurio žmogus tapdavo nejudrus, kadangi bet koks bandymas pajudėti sukeldavo stiprų, nepakeliamą skausmą, ir toks žmogus tapdavo „paralyžiuotu“.
Panaudojus hipnozę galima žmogui įteigti, kad žmogus nejaustų skausmo, ir toks žmogus tada galės atsikelti ir vaikščioti.
Tokios procedūros liudininkai įtikėdavo, kad jie matė „stebuklingą išgydymą“.
Tačiau realybėje viskas yra visiškai kitaip.
Žmogus, kuris nejaučia skausmo, pradės judėti ir vaikščioti, dar labiau pablogindamas savo gangrenines, pūliuojančias žaizdas.
O vėliau, kai išnyks hipnozės sukelto skausmo išjungimo poveikis, tai paciento būklė pataps dar blogesnė nei prieš išgydymą.
Tačiau „stebuklingo išgydymo“ liudininkai nematys šių pražūtingų pasekmių, kurios atsiras daug vėliau.
Žiūrovai mato tiktais „išgydymus“, kuriuos scenoje atlieka jų religinis vadovas.
Tokius būdu, religinis vadovas, atliekantis tokius „stebuklingus išgydymus“, tampa labai garsus, ir minios pasekėjų apsupa „gydytoją“, tikėdamiesi išgydyti savo pačių negalavimus.
Šiuolaikiniai „dvasiniai gydytojai“ veikia lygiai tokiu pat būdu.


(9) Stebuklų darymo dovana.

„Stebuklų darymo dovana“ – tai gebėjimas užhipnotizuoti Šventosios Dvasios apsėstus adeptus.
Vadinamuosius „stebuklus“ mato tik tie, kuriuos yra apsėdus Šventoji Dvasia.
Jeigu žmogus nėra apsėstas Šventosios Dvasios, tai toks žmogus iš viso nemato jokių „stebuklų“; toks žmogus mato tik religinių adeptų haliucinacinius kliedesius.

Atkreipsime dėmesį, kad krikščionys teigia, jog „stebuklų darymo dovana“ yra Šventosios Dvasios įrodymas, tačiau tuo pat metu krikščionys teigia jie taip pat teigia, kad „stebuklų darymo dovana“ yra demoniško apsėdimo įrodymas.
Kitaip tariant, tas pats reiškinys („stebuklų darymo dovana“) naudojamas ir dieviškumui, ir demoniškam apsėdimui įrodyti – akivaizdu, kad krikščionių dogmos remiasi klaidinga logika.

Žemiau yra pateiktas sąrašas Šventosios Dvasios dovanų, kurias krikščionių pastoriai paprastai laiko paslaptyje.
Nepaisant to, atkreipsime dėmesį, kad po prisikėlimo Jėzus pateikė labai aiškų sąrašą Šventosios Dvasios dovanų Evangelijoje pagal Morkų 16:17-18.


(10) Gyvačių ėmimo plikomis rankomis dovana.

Po prisikėlimo Jėzus labai aiškiai pasakė savo adeptams, kad tikrus tikinčiuosius nuo netikrų tikinčiųjų galima atskirti pagal šiuos kriterijus: tikras tikintysis turi galėti „imti plikomis rankomis gyvates“.
Pagal Jėzaus nurodymus, jeigu žmogus negali savo rankomis imti gyvačių, tai toks žmogus nėra tikras tikintysis ir jis pateks į pragarą.

Gebėjimas „imti plikomis rankomis gyvates“ taip pat yra minimas sekančiuose Naujojo Testamento epizoduose.

Žemiau yra pateikta keletas dokumentinių video įrašų, kuriuose parodyta, kaip praktiškoje atrodo gebėjimas „imti plikomis rankomis gyvates“.

Kodėl dauguma krikščionių bažnyčių labai nenoriai kalba apie „gyvačių ėmimo plikomis rankomis dovaną“?
Priežastis yra paprasta.
Krikščionys, kurie praktikuoja „gyvačių ėmimo plikomis rankomis dovaną“, anksčiau ar vėliau dažnai patiria gyvačių įkandimus.
Kitos krikščionių bažnyčios per daug bijo išbandyti savo tikėjimą su gyvatėmis (kaip kad tą daryti nurodė Jėzus), todėl jie tyli apie „gyvačių ėmimo plikomis rankomis dovaną“.

Žemiau yra pateikta keletas dokumentinių video įrašų apie krikščionis, kuriuos nužudė gyvačių įkandimai.

(11) Dovana likti gyvam išgėrus mirtinų nuodų.

Po prisikėlimo Jėzus labai aiškiai pasakė savo adeptams, kad tikrus tikinčiuosius nuo netikrų tikinčiųjų galima atskirti pagal šiuos kriterijus: tikras tikintysis turi sugebėti „išgerti bet kokius mirtinus nuodus ir išlikti gyvas“.
Pagal Jėzaus nurodymus, jeigu žmogus negali išgerti jokių mirtinų nuodų ir išlikti gyvas, tai toks žmogus nėra tikras tikintysis ir pateks į pragarą.
Tačiau visi krikščionys, kurie bandė laikytis Jėzaus nurodymų ir gėrė nuodus taip, kaip nurodė Jėzus – visi tokie krikščionys anksčiau ar vėliau mirė.

https://www.nobeliefs.com/gifts.htm

Faith Test Bottle of Poison Here is a wonderful and practical gift to test the faith of any Christian. According to the Библия, Jesus says in Mark 16:18: "if they drink any deadly thing, it shall not hurt them." That's right. Those who are baptized and believe will not get sick or die even if they drink a deadly poison. This bottle is actually filled with a poison that will kill a human within minučių (unless Jesus is right and you are a believer). Imagine if every Christian took this test, we could separate all the True Christians from the false ones. Surely all True Christians would be happy to take this test. If they refuse the test, then you can be pretty sure that they have no real faith, and then you can welcome them to the world of unbelievers. As a bonus, tell them that if they drink this poison and are not harmed, then you will abandon atheism and become a Christian.

Holiday Gift Ideas For Religious People. Compiled by Jim Walker. Created: 25 Nov. 2005. Additions: 16 Dec. 2009

Visose religijose, nepriklausomai nuo to, koks yra tos religijos pavadinimas, aukščiausia dvasinė būsena yra visiškai identiška pagal savo veikimo fiziologinį mechanizmą ir pagal fiziologinį pasireiškimą.
Kaip kad pavyzdžiui, jogoje aukščiausia dvasinė būsena yra vadinama „Gyvatės galios išlaisvinimu“ (dar vadinama „Kundalini išlaisvinimu“, kai kurie akademikai vartoja terminą „Kundalini sindromas“ arba „Fizio-Kundalini sindromas“).
Aukščiausia dvasinė būsena jogoje („Gyvatės galios išlaisvinimas“) pagal visus parametrus yra visiškai identiška krikščioniškam „Šventosios Dvasios gavimui“ – jogai irgi kratosi epilepsinėse konvulsijose ir epilepsinių neuronų impulsų signalai yra siunčiami į smegenų malonumo centrą lygiai tokiu pačiu būdu kaip ir krikščioniškame „Šventosios Dvasios gavime“.

Aukščiausia dvasinė būsena Ošo (Bagvano Šri Radžnišo) kulte yra visiškai identiška.

Aukščiausia dvasinė pakopa Tarptautinės Krišnos sąmonės bendrijoje (ISKCON) yra vadinama „ekstatine meile Krišnai“, kuri visais atžvilgiais yra identiška krikščioniškam „Šventosios Dvasios gavimui“.
Remiantis ISKCON šventraščiais, norint pasiekti Krišnos sąmonę, reikia išmokti palikti savo kūną ir pasinerti į ekstazę giedant mantrą, ir šiam tikslui pasiekti yra grojama tamburinais ir būgnais bei šokami ekstatiniai šokiai giedant mantrą.
Po to, kai žmogus nustoja jausti savo kūną, jis „įeina į astralinį pasaulį“ ir ekstazėje susilieja su Krišna.
Pasiekęs šią būseną, žmogus tampa „realizuota siela“.

Ekstatinė meilė Krišnai – aukščiausia dvasinė pakopa Tarptautinės Krišnos sąmonės bendrijoje (ISKCON).
Tarptautinės Krišnos sąmonės bendrijos įkūrėjas A. C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda išvardijo aštuonis ekstatinės meilės Krišnai požymius:

ISKCON šventraštis “Śrī Caitanya Caritāmṛta” teigia, kad Gaudija-vaišnavizmo įkūrėjas Čaitanja Mahaprabhu (Chaitanya Mahaprabhu) savo regėjimuose bendraudavo su Krišna ir patirdavo visus ekstatinės meilės Krišnai požymius.

Iš neuromokslų požiūrio taško, Gaudija-vaišnavizmo įkūrėjo Čaitanjos Mahaprabhos pastoviai nuolatos patiriamos ekstatinės meilės Krišnai būsenos aprašymas ISKCON šventraščiuose pilnai atitinka audiosensityvinės epilepsijos (kuri yra refleksinės epilepsijos viena iš rūšių) diagnostinius kriterijus.

Atkreipsime dėmesį, kad Šventosios Dvasios fiziologinis poveikis yra labai panašus į legendinių bekontakčių kovos menų poveikį.
Žemiau yra pateikti dokumentiniai filmai apie bekontakčius kovos menus.

Žemiau pateiktame dokumentiniame filme sekmininkų pastorius demonstruoja savo bekontakčio kovos meno meistriškumą, kurio pavydėtų visi kovos menų meistrai.

Atkreipsime dėmesį, kad bekontakčiai kovos menai veikia tiktais tuos žmones, kurie tiki antgamtiniais „bekontakčio meistro“ gebėjimais.
Tačiau bekontakčiai kovos menai neveikia žmonių, kurie netiki „bekontakčio kovos meno“ egzistavimu.
Legendiniai bekontakčiai kovos menai turi labai panašius veikimo fiziologinius principus, kaip ir „Šventosios Dvasios dovanos“ – vienintelis skirtumas yra jų pritaikymas ir pateikimas visuomenei.

Pakartosime dar kartą reziumė.

Visose religijose, nepriklausomai nuo to, koks yra tos religijos pavadinimas, aukščiausia dvasinė būsena yra visiškai identiška pagal savo veikimo fiziologinį mechanizmą ir pagal fiziologinį pasireiškimą.
„Aukščiausią dvasinę būseną“ dažniausiai lydi epilepsijos priepuoliai.
Epilepsija yra reiškinys, kai nedidelis skaičius neuronų, esančių smegenyse, sužadina patys save per teigiamo grįžtamojo ryšio neuronų grandines, ir tai sukelia netoliese esančių neuronų sužadinimą, ir šis perteklinis hipersinchroninis neuronų aktyvumas išplinta po didelius smegenų plotus.
Kai epilepsiniai neuronų impulsai pasiekia motorinę smegenų žievę, tai žmogaus kūnas pradeda trūkčioti traukuliuose.
Visose religijose aukščiausioje dvasinėje būsenoje esantys adeptai visiškai identiškai kratosi epilepsinėse konvulsijose ir epilepsinių neuronų impulsų signalai yra siunčiami į smegenų malonumo centrą.
Šių epilepsinių neuronų impulsų (kurie yra siunčiami į smegenų malonumo centrą) poveikis yra daug labiau svaiginantis nei alkoholio ar narkotikų, todėl adeptas tampa nuo jų priklausomas ir negali be jų gyventi lygiai taip pat, kaip narkomanas yra priklausomas nuo narkotikų.

Jeigu epilepsiniai neuronų impulsų pliūpsniai nepasiekia smegenų malonumo centro, tai tuomet religiniai adeptai šį reiškinį laiko „demonišku apsėdimu“.
Šioje nuorodoje yra keletas filmų apie „demonišką apsėdimą“.

Paaiškinsime „ant pirštų” kodėl „stigmos“ (arba „kalbėjimas kitomis kalbomis“ arba kiti „stebuklai“) yra labai svarbus diagnostinis kriterijus nustatant ar žmogus yra „apsėstas demonų“.
Kai gydytojas tikrina ar žmogus serga ar neserga, tai gydytojas pasiremdamas diagnostiniais kriterijais nustato, ar žmogus yra sveikas, ar ligonis.
Kaip kad pavyzdžiui, jei žmogus turi aukštą temperatūrą, tai aukšta temperatūra yra diagnostinis kriterijus nustatant, kad žmogus serga. Jei žmogus stipriai vemia, tai stiprus vėmimas yra diagnostinis kriterijus nustatant, kad žmogus serga. Ir taip toliau.
Yra didelis diagnostinių kriterijų sąrašas (savybių sąrašas), kuriuo remiantis galima nustatyti ar žmogus yra sveikas, ar ligonis.
Tai lygiai taip pat, identiškai, norint nustatyti, ar žmogus yra „apsėstas demonų“, yra būtina žinoti: ar „stigmos“ (arba „kalbėjimas kitomis kalbomis“ arba kiti „stebuklai“) įrodo: 1) dieviškumą, ar 2) demonišką apsėdimą.

Atkreipsime dėmesį į vieną esminį trūkumą visų religijų dogmatizme – lygiai tie patys visiškai identiški požymiai/savybės yra pateikiami kaipo įrodymas ir 1) dieviškumo, ir 2) demoniško apsėdimo.
Kaip kad pavyzdžiui, vienu metu ir dieviškumą ir demonišką apsėdimą įrodo šie reiškiniai: stigmos (žaizdos ant kūno), „pranašystės dovana“, „kitų kalbų dovana“ (dar žinoma kaip glosolalija, ksenoglosija, svetimo akcento sindromas), „kitų kalbų aiškinimo dovana“, „išminties žodžio dovana“, „žinių dovana“, „stebuklų darymo dovana“ ir t.t..
Akivaizdu, kad religiniame dogmatizme visiškai nėra loginio mąstymo.