Filmai apie naminukus (bildukus)

English Русский Lietuvių


Labai dažnai mitologiniai pasakojimai turi realius prototipus iš realaus gyvenimo.
Medicinos tyrimų duomenimis, polinkis į lunatizmą yra būdingas maždaug 18-iolikai procentų bendros populiacijos, tačiau tiktais maždaug 1-am procentui gyventojų priepuoliai kartojasi reguliariai.
Akivaizdu, kad nuo seniausių laikų žmonės susidurdavo su lunatizmo reiškiniu.
Kadangi žmonės neturėjo pakankamai žinių apie smegenų fiziologiją, tai lunatizmo atvejai buvo mistifikuoti, ir tokiu būdu atsirado mitologiniai pasakojimai apie naminukus, bildukus, kaukus, aitvarus ir t.t.
Mitologiniai pasakojimai apie naminukus egzistuoja beveik visose pasaulio tautose, tiesiog skirtingose pasaulio tautose „naminukai“ yra vadinami skirtingais pavadinimais.
Tačiau visus šiuos mitologinius pasakojimus vienija viena bendra savybė – jie visi gerai atitinka lunatizmo požymius.
Kai lunatikas lunatizmo priepuolio metu atlieka namų ruošos darbus (išplauna indus, nuskuta bulves ir t.t.), tai „liaudies išmintis“ teigia, kad tuos darbus nudirbo „naminukas“.

Keletas dokumentinių filmų apie lunatizmą yra pateikta šioje nuorodoje.

„Naminuko“ savybės labai gerai atitinka lunatiko savybes – „liaudies išmintis“ teigia, kad:
1) „Naminuko“ neįmanoma atsikratyti – kai šeimininkas pervažiuoja į naują vietą, tai naminukas pervažiuoja kartu su šeimininku (kadangi po pervažiavimo žmogus išlieka ir toliau sergantis lunatizmu/somnambulizmu/nakvišumu);
2) „Naminukas“ geria pieną, valgo saldainius (iš tikrųjų tai pieną išgėrė ir saldainius suvalgė pats lunatikas lunatizmo priepuolio metu, tačiau atsibudęs jis neprisimena, kad tą padarė);
3) Norint patikrinti, ar Jūsų namuose gyvena naminukas, reikia palikti saldainius ant stalo, o ryte patikrinti ar pradingo saldainiai. Kadangi naminuko (t.y. lunatiko) intelekto lygmuo yra mažas, tai rekomenduotina saldainius iš popierėlio išvynioti ir padėti saldainius ant stalo be popierėlio, kadangi saldainio išvyniojimas iš popierėlio gali būti per sunki užduotis naminukui (t.y. lunatikui);
4) „Naminukas“ mėgsta žaisti su žaislais/kortomis, todėl ryte žaislai/kortos būna netvarkingai išmėtyti arba jie pradingsta (iš tikrųjų šiuos žaislus/kortas netvarkingai išmėtė pats lunatikas lunatizmo priepuolio metu, tačiau atsibudęs jis neprisimena, kad tą padarė);
5) Kai lunatikas lunatizmo priepuolio metu išeina iš savo namų, ir nuėjęs į kaimyno namus, pavagia iš kaimyno įvairius daiktus (auksą/sidabrą, juvelyrinius dirbinius, popierinius pinigus, malkas, grūdus, obuolius ir t.t.) ir kai parneša visus šiuos pavogtus daiktus į savo namus, tai „liaudies išmintis“ teigia, kad šeimininkui šiuos daiktus atnešė „aitvaras“.
6) „Liaudies išmintis“ teigia, kad aitvarai yra daug rečiau sutinkami už naminukus. Priežastis tam labai paprasta. Ne visi lunatikai išėję iš namų parsineša namo materialių daiktų. Daug dažniau jie tiesiog šiaip pasivaikšto ar namie nudirba kokių nors darbų. „Liaudies išmintis“ lunatiko nudirbtus darbus laiko naminuko egzistavimo įrodymu, o parneštus namo daiktus – aitvaro egzistavimo įrodymu.
7) ir taip toliau.

Tam, kad žmogus neišprotėtų, ryte pamatęs išmėtytus daiktus arba suvalgytą maistą, tai reikėjo sugalvoti tokį pasaulio modelį, kuris galėtų paaiškinti, kas vyksta aplink tave – ir tokiu būdu atsirado pasakojimai apie naminukus, aitvarus ir t.t.
Laikui bėgant, šie pasakojimai apie naminukus apaugo įvairiomis detalėmis prigalvotomis „iš lubų“ (kad naminukas yra tam tikro ūgio, tam tikros spalvos, tam tikro amžiaus, ir t.t.) – štai šitaip atsirado mitologiniai pasakojimai apie naminukus ir aitvarus.

Koks yra lunatizmo veikimo mechanizmas? Jis yra labai paprastas. Nuėjus miegot, pagrindinė asmenybė užmiega, ir tuo metu koks nors autonominis neuroklasteris pergriebia žmogaus fizinio kūno valdymą ir atlieka tam tikrus veiksmus. Kai pagrindinė asmenybė atsibunda, tai ji negali prisiminti, kas nutiko lunatizmo priepuolio metu, kadangi ji nieko nežino apie įvykusius įvykius.

Išsamesnis aprašymas „Neuroklasterinio Smegenų Modelio“ svetainėje.