English Русский Lietuvių


Panagrinėsime detaliau kas tai yra vėžys.

Atkreipsime dėmesį į labai svarbų dalyką, kurio žmonės nežino ir nesupranta – vėžys tai nėra viena liga, vėžys – tai visas pluoštas absoliučiai skirtingų ligų, ir tos ligos yra skirtingos savo prigimtimi ir savo mechanizmais, tačiau visų šių ligų veiklos rezultatas yra identiškas tuo, kad pažeistos ląstelės pradeda nesustojamai daugintis ir jų prisidaugina tiek, kad susidaręs auglys pradeda trukdyt visam organizmui ir priveda iki mirties.
Yra daugybė absoliučiai skirtingų biologinių mechanizmų, kurių veiklos rezultatai duoda labai panašius beveik identiškus (onkologinius) auglius, ir visi šie absoliučiai skirtingi mechanizmai yra užvadinti vienu ir tuo pačiu pavadinimu – „vėžys“.
Kadangi vėžio atsiradimo mechanizmai yra absoliučiai skirtingi, tai vėžiui gydyti yra reikalingi absoliučiai skirtingi metodai, kiekvienu atveju labai preciziškai parenkant gydymo metodiką, kadangi tai kas tinka vienam vėžiui gydyt, tai netinka kitam vėžiui gydyt ir t.t.

Kodėl kyla tiek daug triukšmo ir muštynių kai kas nors paskelbia, kad atrastas gydymo metodas išgydantis nuo vėžio?
Atsakymas labai paprastas. Kadangi vėžiai yra absoliučiai skirtingi savo prigimtimi, tai jeigu ir pavyksta kokiu nors metodu išgydyt vieną ar kelis žmones nuo vėžio, tai visai nereiškia kad tas metodas suveiks ir kitų vėžių atveju.

Pailiustruosim praktiniu pavyzdžiu, kad būtų aiškiau.
Simončini, nusprendė kad vėžys tai Candida grybelis ir Simončini atrado, kad Candida grybelis gali būt užmuštas naudojant natrio bikarbonatą (geriamąją sodą).

Simončiniui pavyko pagydyt keletą žmonių nuo vėžio naudojant natrio bikarbonatą ir Simončini padarė klaidingą išvadą, kad atseit visus vėžius galima pagydyt naudojant natrio bikarbonatą ir paskelbė visam pasauliui, kad „natrio bikarbonatas tai vaistas nuo vėžio“.
Kiti žmonės pabandė atkartot Simončini eksperimentus, tačiau jiems nepavyko išgydyt vėžį naudojant natrio bikarbonatą, ir jie padarė klaidingą išvadą, kad Simončini yra šarlatanas melagis ir išgydyt vėžį naudojant natrio bikarbonatą yra neįmanoma.
Tuo tarpu realybė yra tokia, kad naudojant natrio bikarbonatą, kai kada, tam tikrais retais atvejais galima pagydyt vėžį, jeigu tai yra vėžio forma reaguojanti į natrio bikarbonatą.
Jeigu paimsim tarkim 1000 žmonių sergančių vėžiu ir bandysim juos gydyt natrio bikarbonatu, tai 990 žmonių numirs nepagiję, o 10 žmonių pagys – ir kokią išvadą iš tokių rezultatų paskelbs skeptikai mokslininkai? Ogi kad atseit tie 10 žmonių pagijo patys savaime, o natrio bikarbonatas nei prie ko – natrio bikarbonatu vėžio pagydyt neįmanoma. Tačiau tokia išvada yra klaidinga. Natrio bikarbonatas gali suveikt kaip vaistas prieš vėžį, tačiau tik tuo atveju, jeigu tai yra vėžio forma reaguojanti į natrio bikarbonatą.

Kokie šiai dienai egzistuoja vėžio gydymo metodai?
JAV šiuo metu yra leidžiama gydyti vėžį tiktais trim būdais:
1) operacija (chirurginis vėžinio audinio pašalinimas – rezekcija);
2) chemoterapija;
3) radioterapija (švitinimas radiacija).
Jeigu Amerikoje bandysi gydyt žmogų, sergantį vėžiu, kokiu nors kitokiu būdu, nei kad išvardinti aukščiau trys būdai, tai būsi iškart pasodintas į kalėjimą kaip kriminalinis nusikaltėlis.

Panagrinėsime vėžio gydymo būdus atidžiau.
Operacija yra veiksmingas metodas tuo atveju, jei auglys yra nepiktybinis, tai yra, jei auglys nepasižymi invazija į aplinkinius audinius ir nemetastazuoja. Piktybinio auglio atveju operacija nėra veiksminga, nes po auglio pašalinimo, auglys atsinaujina toje pačioje arba kitose vietose.

Radioterapijos metodas susiveda į tai, radiacijos pagalba yra žalojamos ląstelių DNR molekulės, kaip sveikų ląstelių, taip ir vėžinių, tikintis, kad vėžinės ląstelės bus sunaikintos anksčiau, negu sveikos paciento ląstelės.

Chemoterapijos metodo esmė irgi yra analogiška radioterapijai – yra nuodijamos/žudomos organizmo visos ląstelės, kaip vėžinės ląstelės, taip ir sveikos ląstelės, tikintis kad vėžinės ląstelės bus sunaikintos anksčiau, negu sveikos paciento ląstelės.

Atkreipsime dėmesį į labai svarbų dalyką, kurio žmonės nežino ir nuo žmonių tas yra slepiama.
Chemoterapija tai organizmo ląstelių nuodijimas nuodais. Tačiau nuodai, kurie yra naudojami chemoterapijoje, gali būt skirtingi ir nuodų yra miriadai skirtingų rūšių.
Kitaip sakant, „chemoterapija“ yra bendrinis abstraktus žodis, nepasakantis nieko konkretaus.

Pateiksim analogiją kad būtų aiškiau.
Antibiotikai – medžiagos, naikinančios mikrobus arba slopinančios jų augimą ir dauginimąsi.

Antibiotikai žaloja ir žmogaus ląsteles, ir mikrobus, tik mikrobai žūva greičiau nei žmogaus ląstelės.
Tačiau tam, kad antibiotikas būtų veiksmingas, tai antibiotikas turi atitikt taikinį-mikrobą tiksliai tiksliai, analogiškai kaip kad raktas turi atitikt spyną.
Jeigu antibiotikas bus parinktas neteisingai, tai mikrobui antibiotiko poveikis bus nulinis, o žmogaus organizmo ląstelės bus žalojamos antibiotiko.
Jeigu antibiotikas parinktas neteisingai, tai net išgėrus 100 kg tokio antibiotiko, mikrobam poveikis bus absoliučiai nulinis, o žmogus nukratys kojas.
Kitaip sakant, žodis „antibiotikas“ yra bendrinis abstraktus žodis, nepasakantis nieko konkretaus.
Konkrečiai ligai X gydyt reikalingas konkretus antibiotikas Y, konkreti tiksli antibiotiko rūšis.

Lygiai tas pats principas galioja ir chemoterapijai.
Skirtingi nuodai, kurie yra naudojami chemoterapijoje, skirtingu efektyvumu užmuša konkretaus vėžio ląsteles.
Vieni nuodai geriau veikia vienokias vėžines ląsteles, o kiti nuodai geriau veikia kitas vėžines ląsteles, o gan dažnai nuodai nedaro vėžinėms ląstelėms beveik jokio poveikio.
Kadangi chemoterapijoje naudojami nuodai nuodija visą žmogaus organizmą, tai prieš pradedant chemoterapijos kursą yra labai prasminga patikrint, ar konkreti nuodų rūšis X daro poveikį šio konkretaus žmogaus vėžinėms ląstelėms ar nedaro. Nes jei šie konkretūs nuodai X yra neveiksmingi šio konkretaus žmogaus vėžinėms ląstelėms, tai jei mes vykdysim chemoterapijos kursą, tai žmogus bus visas apnuodytas, o vėžinėms ląstelėms nebus jokio poveikio, kitaip sakant toks chemoterapijos kursas pridarys tiktais daug žalos ir bus absoliutus nulis naudos.

Prieš vykdant chemoterapiją, visų pirma reikia išsiaiškinti kokia nuodų rūšis yra pati efektyviausia konkretaus žmogaus vėžinėms ląstelėms ir ar tie nuodai išvis nors kiek veikia tas konkrečias vėžines ląsteles.
Tą galima atlikti naudojant cheminio jautrumo testą, kuris yra atliekamas sekančiai. Iš žmogaus auglio yra paimama keletas vėžinių ląstelių, kurios yra dedamos į Petri lėkštelę, kad galėtų daugintis, tada užaugusios ląstelės yra išdalinamos į daug atskirų Petri lėkštelių ir kiekvienoje atskiroje lėkštelėje yra dedami skirtingi nuodai ir tikrinama kaip kurie nuodai veikia vėžines ląsteles ir ar tie nuodai yra išvis nors kiek efektyvūs. Tokiu būdu galima atrinkti nuodus, kurie yra efektyviausi duotu konkrečiu vėžio atveju arba sužinot, kad nei vienas iš turimų nuodų nėra efektyvus. Tas yra reikalinga tam, kad be reikalo nenuodyt organizmo nuodais X, kurie vis vien nepadės pagyt nuo vėžio.

Paklausinėkite savo pažystamų ir giminių, kurie sirgo vėžiu, ir kuriuos gydė chemoterapijom – ar nors vienas iš jų girdėjo apie cheminio jautrumo testą? Ar nors vienam iš jų darė cheminio jautrumo testą? Paklausinėkit ir sužinosit, kad nei vienas negirdėjo, ir nei vienam nedarė cheminio jautrumo testo.
Negana to, apie cheminio jautrumo testą nieko nėra girdėję netgi daktarai, kurie gydo vėžį ir daro chemoterapijos procedūras pacientams.
O jeigu koks nors gydytojas ir yra girdėjęs apie cheminio jautrumo testą, tai jei to gydytojo bandysite ko nors užklaust apie cheminio jautrumo testą, tai jis iškart bandys nukreipt kalbą kur nors offtopic į šalį.
Kodėl gi yra tokia situacija su cheminio jautrumo testu?
Atsakymas labai paprastas. Tam kad atlikt cheminio jautrumo testą, tai reikia kiekvienam pacientui individualiai tokį testą atlikt, o toks testavimas labai ilgai užtrunka, ir reikia labai daug terliotis. Daug paprasčiau yra tiesiog visus pacientus tručint viena ir ta pačia nuodų rūšimi, neapsimoka vargintis kiekvienam pacientui parinkinėjant individualiai nuodų rūšį.
Dar vienas svarbus momentas yra tai, kad skirtingi nuodai skirtingai kainuoja ir jų kaina gali skirtis tūkstančius kartų. Gydytojams yra daug didesnis pelnas daryt chemoterapiją kuo brangesniais nuodais, nes tada jie daugiau uždirba. Kartais gydytojas gali pasiūlyt pacientui rinktis iš keletos rūšių nuodų, kurių kaina yra skirtinga, ir žinoma gydytojas būtinai paaiškina, kad tie brangesni nuodai atseit yra efektyvesni. Realybė tuo tarpu yra tokia, kad nuodų brangumas neturi absoliučiai nieko bendro su jų efektyvumu. Nes konkretaus vėžio atveju, brangūs nuodai gali būt absoliučiai neefektyvūs, o tuo tarpu nuodai kurių kaina beveik nulinė gali duot labai efektyvius rezultatus. Visa tai galima išsiaiškint darant cheminio jautrumo testą. Tačiau jei padarysi cheminio jautrumo testą ir paaiškės, kad paciento vėžines ląsteles efektyviausiai užmuša koks nors nieko nekainuojantis natrio bikarbonatas (geriamoji soda), tai tada nebus kaip iš tokio paciento nuplėšt didelius pinigus už chemoterapijos kursą. Todėl daug paprasčiau ir pelningiau yra išvis nedaryt jokių cheminio jautrumo testų ir nuodyt visus pacientus tais pačiais vienodais nuodais, kurių kaina yra pati didžiausia.
Kai visi pacientai yra nuodijami tais pačiais identiškais nuodais, tai gydymo rezultatų išeiga yra tokia pat kaip loterijoj. Tau pasisekė, jei tie konkretūs nuodai X veikia tavo organizmo vėžines ląsteles, tada tu turi šansą pasveikt, o jei tie nuodai nei kiek neveikia tavo vėžinių ląstelių, tai vėžys koks buvo, tai toks ir liko, plius tavo organizmas po chemoterapijos kurso yra nualintas nuodijimo, ir vėžiui bus dar lengviau tave įveikt ir nuvaryt į kapus. Būtent dėl šios priežasties po chemoterapijos kurso vieni pacientai iškeliauja į dausas, o kiti pacientai pasveiksta – gryna loterija.

Čia reiktų paminėt dar vieną priežastį kodėl nėra atliekami cheminio jautrumo testai. Kai vėžinės ląstelės yra auginamos Petri lėkštėje, tai jos gali į nuodus reaguot kiek kitaip nei kad tos pačios vėžinės ląstelės esančios organizme, nes ląstelių aplinka įtakoja nuodijimo rezultatus. Todėl rezultatai gauti cheminio jautrumo teste, kartais būna skirtingi nei kad nuodijant tas pačias vėžines ląsteles žmogaus organizme. Tai yra, cheminio jautrumo testas neužtikrina šimtaprocentinio patikimumo, tačiau vis vien ženkliai sumažina tikimybę, kad pacientas bus nuodijamas nuodais, kurių poveikis paciento vėžinėms ląstelėms yra nulinis.
Tačiau kam gi išvis vargintis ar su reikalu ar be reikalo bus nuodijamas pacientas chemoterapijos procedūros metu. Tikslas yra paimti iš paciento visus jo turimus pinigus ir tada tegu pacientas kuo greičiau nukrato kojas – paciento visus pinigus pasiėmėm ir „visi galai į vandenį“.

Dar vienas dalykas, kurio žmonės nežino ir nuo žmonių tas yra slepiama yra tai, kad kai kada, paėmus iš žmogaus auglio vėžinių ląstelių, ir įdėjus jas į Petri lėkštelę, kad jos galėtų daugintis, vėžinės ląstelės pavirsta normaliom sveikom ląstelėm. Tai yra, žmogaus organizme tos ląstelės elgėsi kaip vėžinės ląstelės, o Petri lėkštelėje pavirto normaliom sveikom ląstelėm. O tai reiškia, kad ląstelės aplinka yra tas faktorius, kuris perjungia normalią ląstelę tapt vėžine, o vėžinę ląstelę tapt normalia ląstele.
Atkreipsim dėmesį, kad tas galioja ne visom vėžinėms ląstelėm, bet tik kai kuriems vėžio atvejams.
Kaipgi tas nutinka, koks gi yra mechanizmas? Mechanizmas yra labai paprastas.
Ląstelės DNR molekulėje tam tikri genai yra „išjungti“ (neaktyvūs), o tam tik genai yra „įjungti“(aktyvūs). Išorinis signalas gali „įjungti“ arba „išjungti“ tam tikrus genus, išsaugodamas nepakeistą DNR molekulės kodą – toks mechanizmas yra vadinamas „epigenetika“.

Su išoriniu signalu galima „įjungti“ arba „išjungti“ tam tikrus genus ir pervesti ląstelę iš sveikos į vėžinę arba iš vėžinės atgal į normalią.
Kokiu būdu yra kontroliuojamas išorinis signalas? Labai paprastai. Per neurohumolarinę sistemą, tai yra per kūno skysčius, kurie maitina ląstelę (kraujas, limfa, audinių skystis).

Tai yra, medžiagos esančios kraujyje/limfoje, gali įjungt/išjungt tam tikrus genus ląstelės DNR grandinėje ir tokiu būdu sveika ląstelė gali pavirst į vėžinę, o vėžinė gali pavirst į sveiką ląstelę.
Nuo ko priklauso kokios medžiagos yra kraujyje/limfoje? Tai priklauso nuo dviejų dalykų:
1) nuo to kokios medžiagos patenka į organizmą iš išorės, o vienintelis kelias medžiagoms patekt iš išorės yra su maistu;
2) nuo to kokie vyksta metabolizmo reiškiniai žmogaus organuose.
Jeigu kažkokiam organe A (nesvarbu dėl kokių priežasčių) pradedama sintetinti medžiaga X, tai ta medžiaga X nukeliavus per kraują/limfą iki organo B, gali įjungt/išjungt tam tikrus genus DNR grandinėje ir paverst organo B ląsteles vėžinėm ląstelėm. Ir pakol organas A sintetins medžiagą X, tai organas B bus paverstas vėžiniu augliu. Nutraukus medžiagos X sintetinimą, organas B turi šansą pasveikt.
Kaip jau minėta, medžiagos į organizmą patenka su maistu, todėl pakeitus maisto sudėtį, galima įjungt/išjungt tam tikrus genus DNR grandinėje ir paverst sveikas ląsteles vėžinėm ląstelėm arba vėžines ląsteles paverst sveikom ląstelėm. Atkreipsime dėmesį į svarbų momentą. Kai žmogus užvalgo maisto, tai žmogaus ląstelės negali tiesiogiai įsisavint to maisto, kuris yra žarnose. Žarnose gyvena „gerosios“ bakterijos, kurios virškina maistą esantį žarnose, o žmogaus ląstelės įsisavina bakterijų veiklos produktus, tai yra grandinė yra sekanti:
maistas žarnose -> bakterijos suvirškina maistą ir „iškakoja“ -> žmogaus ląstelės valgo bakterijų „kakas“.
Todėl maisto raciono pakeitimas gali ir nepagelbėt, kadangi jei bakterijos pradėjo „kakot“ medžiagas kurios sukelia vėžį žmogui, tai net pakeitus maisto racioną, bakterijos gali ir toliau „kakot“ tas pačias vėžį sukeliančias medžiagas, nepriklausomai nuo to, koks maistas randasi žmogaus žarnose. Todėl maisto raciono pakeitimo nepakanka, papildomai reikia išmarint kenkėjiškas bakterijas ir užveist kitas bakterijas kurios nebūtų kenkėjiškos. Kokiu būdu galima pakeist kenkėjiškas bakterijas gerom bakterijom? Vienas iš būdų yra drastiškas šokinis dietos pakeitimas, kaip kad pavyzdžiui, jei žmogus buvo mėsavalgis, tai staiga pereit ant griežto vegetarizmo ar žaliavalgystės. Žmogaus žarnose gyvenančios bakterijos visą laiką buvo maitinamos mėsa, ir staiga mėsa pradeda nebeatvykt, o maitintis žolėm tos bakterijos nemoka. Visos mėsaėdės bakterijos žūna iš bado, o jas pakeičia vegetarinės bakterijos. Kadangi žuvo pradinės bakterijos, kurios „kakojo“ medžiagas sukeliančias vėžį (per epigenetinį mechanizmą), tai organizmas pagyja nuo vėžio.

Yra užregistruota labai daug atvejų, kai žmonės sergantys vėžiu perėjo prie griežto vegetarizmo/žaliavalgystės ir išsigydė vėžį. Atkreipsim dėmesį, kad vegetarizmo dieta suveikia ne visada, o tik tam tikrų vėžių atvejais.
Tačiau čia vėl turim klasikinę standartinę situaciją. Tie žmonės, kuriems pavyko išgyt nuo vėžio perėjus prie vegetarizmo, pasiskelbia didžiaisiais mokytojais ir pradeda visus mokint, kad atseit vegetarizmas išgydo nuo vėžio. Tuo tarpu mėsaėdžiai daktarai pradeda juos pult, kad vegetarizmas yra erezija ir nuo vėžio neišgydo, va štai prašom tūkstančiai atvejų kai vėžiu sergantys žmonės tapo vegetarais ir vis vien mirė nuo vėžio, nepagijo, o dėl vegetarizmo jie numirė ir dar greičiau nei kad jei būtų valgę mėsą. Tuo tarpu realybė yra tokia, kad abi pusės klysta. Vegetarizmas tam tikrais retais atvejais iš tikrųjų gali išgydyt vėžį (mechanizmas aprašytas aukščiau), tačiau tai nėra panacėja nuo vėžio, yra daugybė vėžio rūšių kai vegetarizmai nepagelbės niekaip.

Neurohumoralinė sistema dar yra reguliuojama per nervines komandas, kaip kad pavyzdžiui esant nuolatiniam stresui nuolat išskiriamas adrenalinas, kuris priveda prie medžiagų disbalanso organizme ir to pasėkoje gali sukelt vėžį. Esant tokiai situacijai išgyt nuo vėžio gali padėt smegenų pervedimas į „daržovės būseną“ panaudojant meditacijas, religines maldas, ateistines autogenines treniruotas ir t.t. (apie tai detaliau aprašyta Neuroklasterinio Smegenų Modelio aprašyme).

Vėžio gydymas per epigenetinį mechanizmą yra veiksmingas tik tada, jei ląstelės DNR kodas nėra negrįžtamai sugadintas, jei ląstelės tapo vėžinėm tik dėl epigenetikos (neteisingo genų „įjungimo/išjungimo“).

Tačiau labai dažnai vėžinės ląstelės turi negrįžtamai sugadintą DNR grandinę.
Geras klasikinis pavyzdys yra HeLa ląstelės, kurios turi 82 chromosomas vietoj standartinių 46.

Akivaizdu, kad jei vėžinės ląstelės turi negrįžtamai sugadintą DNR grandinę, tai paverst tokias vėžines ląsteles atgal į normalias ląsteles nepavyks niekaip, tokias ląsteles belieka tiktais sunaikinti arba antraip jos sunaikins patį žmogų.

Gan dažnai vėžinės ląstelės yra nemirtingos, tai yra, jos gali dalintis begalinį skaičių kartų nei kiek nesendamos.
Tuo tarpu sveikos žmogaus ląstelės gali pasidalint tiktais 40-60 kartų ir paskui žūna nuo senatvės.

Kaipgi vyksta senėjimo procesas? Jis labai paprastas. Kai ląstelė dalinasi, tai jos DNR grandinė yra padalinama ir nukopijuojama, tačiau kopijavimo metu DNR grandinės galai yra pametami ir nenukopijuojami, ko pasėkoje po kiekvieno ląstelės pasidalinimo DNR grandinė vis trumpėja ir trumpėja, analogiškai kaip kad trumpėja degdama žvakė. Po 40-60 ląstelės dalijimųsi, ląstelės DNR grandinė sutrumpėja tiek, kad ląstelė nebegali daugiau pasidaugint ir žūva. Taigi žmogaus gyvenimo trukmė yra užduota DNR grandinėje ir žmogus negali gyvent ilgiau nei kad 40-60 ląstelės dalijimųsi ciklų ir jokios nei maldos nei meditacijos, nei „sveikas gyvenimo būdas“ nepadės žmogui gyvent ilgiau.

Dar vienas perspektyvus būdas gydyti vėžį (o taip pat užmušti įvairius virusus ir bakterijas) – tai apšvitinimas rezonansinio dažnio elektromagnetinėmis/akustinėmis bangomis, kurios sunaikintų vėžines ląsteles (o taip pat virusus ir bakterijas).
Yra prigaminta daugybė įvairių aparatų, kurių veikimas remiasi rezonansinio dažnio apšvitinimo principu, kaip kad pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose labiausiai žinomas aparatas yra vadinamas „Rife machine“, Rusijoje labiausiai žinomas kitoks aparatas su pavadinimu „катушка Мишина“ (gydymo metodo pavadinimas „вихревая медицина“), ir panašūs.
Tokių „rezonansinio dažnio apšvitinimo“ aparatų gydymo efektyvumą reikia ištirti detaliau, kadangi yra daug skirtingų nuomonių dėl tokių aparatų efektyvumo. Kai kurie žmonės teigia, kad šis metodas yra labai veiksmingas gydant vėžį, tačiau kiti žmonės teigia, kad šie aparatai yra neveiksmingi ir kad tai yra sukčiavimas. Ši tema reikalauja detalesnio tyrimo.

Dar vienas perspektyvus būdas vėžio gydymui yra fokusuoto ultragarso panaudojimas. Ši tema taip pat reikalauja detalesnio tyrimo..

Beveik visi „dvasiniai mokytojai“ mokina, kad jei tapsi „dvasiškai tobulas“ tai atseit nesirgsi jokiais vėžiais, o jei jau sergi vėžiu, tai nuo vėžio pagysi.
Tuo tarpu realybė yra tokia, kad visi tie „dvasiniai mokytojai“ patys serga vėžiais ir visom kitom ligom lygiai taip pat sėkmingai kaip ir paprasti eiliniai žmonės.

Kaip kad pavyzdžiui:
„dvasinis mokytojas“ Krišnamurti mirė nuo kasos vėžio,

„dvasinis mokytojas“ Carlos Castaneda mirė nuo kepenų vėžio,

„dvasinis mokytojas“ Satja Sai Baba mirė nuo kvėpavimo sutrikimo (kai tuo tarpu pats skelbėsi jogos guru ir savo adeptus mokino pranajamos – jogiško kvėpavimo meno),

„dvasinis mokytojas“ Jelena Blavatskaja mirė nuo paprasčiausio gripo,

ir taip toliau.